Sveiki. Siaučiant virusui, nusprendėme prisėsti prie savalaikės temos — kariuomenės naudojimas ekstremaliose ar kitokiose civilinėse situacijose. Nebūdami aukštos kvalifikacijos teisininkais nesigilinsim į įstatymus ir teisės aktus. Jei bandytume juos komentuoti, atrodytume kaip karvės ant ledo. Mums užtenka žinoti, kad kariai privalo remti civilinę valdžią, kai tam iškyla pagrįstas poreikis. Ir tai yra ne tik teisėta, bet ir teisinga, nes nacionalinis saugumas yra visų reikalas. Tačiau kur, kada ir kaip tai reikia daryti, klausimas yra nelengvas ir net rašant tarpusavyje teko gerai pasiginčyti ir iki galo vienos teisybės nėra. Bet ką galime, tai atkreipti dėmesį į kai kuriuos dalykus.
- Ką galime daryti ir kodėl?
Kariuomenė turi ir privalo padėti civilinei valdžiai, tai yra įtvirtinta ir mūsų teisėje, tiek ir kitų šalių praktikose. Lietuva turi nemažai pavyzdžių, kuomet ekstremaliose situacijose kariuomenė yra pasitelkiama į pagalbą: gaisrų gesinimas, skestančiųjų ar ant ledo lyčio nuplaukusių gelbėjimas, žmonių paieška, likviduojant taršos padarinius ir t.t. Kitos valstybės, net ir turėdamos didžiules civilines galimybes ir pajėgas, visgi pasitelkia kariuomenę.
Antai JAV National Guard taikos metu vadovauja Valstijos gubernatorius ir kiekvienas gubernatorius savo valstijos ribose gali juos pasitelkti esant kokiai nors situacijai. Rugsėjo 11-os teroristinių įvykių metu pasitelkė National Guard padėti saugoti oro uostus. Taip pat kariuomenės pagalbą naudojo Katrina ir Sandy uraganų metu. Šiuo metu ten civilinė valdžia kariuomenę naudoja kartu su sienos apsaugos tarnyba saugant JAV — Meksikos sieną. Koronos viruso akivaizdoje, Lenkija pasitelkė keletą tūkstančių teritorinės gynybos pajėgų karių pagelbėti policijai ir sienos apsaugos tarnybai, tai daro ir kitos valstybės. JAV New York’o valstijoje svarstoma pasitelkti karius logistika ir mediciniam aprūpinimui, galimai perimant viešbučius, sporto arenas ir pan. Tai leidžia taip pat ir vykdomajai valdžiai parodyti civilinei visuomenei, jog imasi visų veiksmų nelaimės akivaizdoje. Tai leidžia ir pačiai visuomenei pasijusti saugesnei, nes psichologiškai kariuomenė tas elementas, kuris yra pasiruošęs ekstremaliom situacijom ir kas dar daugiau, jeigu ne kariuomenė, gali padėti.
Priklausomai nuo civilinės situacijos, iš dalies tai skatina kariuomenės ir visuomenės ryšio kūrimą, matomumo ir pasitikėjimo didinimą. Karo policija seniai patruliuoja su policijos pareigūnais — taip vieni iš kitų gali pasisemti žinių ir ekstremalioje situacijoje vieni geriau kitus pažinti. Netiesiogiai tai gali pasitarnauti ir verbavimui, kuomet visuomenė gali iš arti matyti šią “profesiją”, jos užduotis ir atliekamą darbą, mažinti įvairius mitus apie tarnybą, didinti jos patrauklumą. Valstybėms, kurios yra mažos ir neturi daug finansinių galimybių bei geopolitiškai turi “sudėtingas” kaimynes, yra gyvybiškai turėti šį ryšį, nes be kariuomenės ryšio su visuomene, sudėtinga tampa efektyvi gynyba. Nesigilinant į specifiką, Izraelyje toks ryšys ir matomumas yra kasdienis ir tokią šalį užimti būtų be proto sunku. Lietuvos atveju, nesigilinant į ginkluotę, didelė problema yra žmogiškieji resursai ir gynybos rezervas. Turint tai mintyje, čia ir išlieka ta svarba, kuomet, siekiant efektyvios gynybos ir pergalės, reikės itin didelio visuomenės ir civilių indelio, tiek ginkluoto, tiek ir neginkluoto, tad to ryšio kūrimas, esant valstybei jautriai situacijai su civilinėmis institucijomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, būtų puikus pasiruošimas ir “treniruotė”, jeigu valstybės egzistencijai iškiltų realus pavojus. “Kur buvai, kareivėli, kai mano namas skendo?” — paklaus žmogus, kai iš jo prašysime maisto ar prieglobsčio.
Bet svarbiausia — Tėvynė yra viena. Mūsų užduotis ją ginti ir saugoti, rūpintis žmonėmis, ypač kai tai pranoksta civilinių institucijų galimybes imtis atitinkamų priemonių. Koronaviruso akivaizdoje Spartan’o panaudojimas savo civilių pargabenimui, pagalba sienos apsaugai ir kiti veiksmai yra labai tinkami ir naudingi pavyzdžiai. Jei iškilo bėda, turime sustelkti ir padėti tuo, kuo reikia. Liūdna, kai pasigirsta kalbos, jog “mes čia ne prie ko”, “tegul civiliokai tvarkosi”. Ponai ir tamstos, negyvename kitoje planetoje. Kokias gi super taktines ir karines užduotis vykdo “Spartanas” šiuo metu, kad negali pagelbėti mūsų piliečiams?
- Ko negalime daryti?
Esant civilinei situacijai, kariuomenė turi mažai galimybių įtakoti planavimą ir prisidėti efektyviai, kaip yra įpratusi. Kitaip tariant, yra rizika, kuomet dėl įvairių apribojimų kariuomenės pagalba tiesiog nebus efektyvi. Yra ir gretutinė rizika, kuomet civilinei valdžiai fail’inant ties sprendimais, jų įgyvendinimu ir kariuomenei negalint efektyviai kontroliuoti situacijos, rizikuojama prarasti pasitikėjimą tos pačios visuomenės akyse. Pats kariuomenės modelis ir yra toks, kad efektyvumas būna tada, kai ji pati sau vadovauja, o ne yra vadovaujama civilių.
Girdėjome, kaip garsūs balsai kalba, kad dabartinei situacijai turėtų vadovauti kariuomenės atstovas. Suprask, na, atiduokim viską kariuomenei, ji tikrai suvaldys — išrikiuos, aprėks, privers, ir visi bijos, todėl darys kaip reikia. Valdyti padėtį reikia ne tik lyderystės, bet ir žinių. Be žinių ir kompetencijos lyderystė gali būti pražūtinga. Todėl nejuokinkim voverių ir nebandykim kelti kariuomenei užduočių, kurioms ji neskirta. Kariuomenė ruošiasi ne civilinėms situacijoms, bet karinėms ir jos panaudojimas iš principo yra ribotas efektyvumo prasme. Net jeigu, pavyzdžiui, kariuomenė galėtų nuo a iki z viskam vadovauti, jos kompetencija tiesiog yra ne ta. Pagrindinė jos užduotis yra ne kažką gelbėti, o į lydyto metalo gabalą paversti tą, kuris čia atėjo nekviestas.
Nors, matyt, nebūtume tokie griežti kaip Rasa Juknevičienė, kad karių panaudojimas koronos akivaizdoje yra užsilikusio sovietinio supratimo apie karius reliktas, tačiau tarp politikų ir sprendimų priėmėjų turi būti aiškus supratimas, kada ir kur geriausia ją pasitelkti. Kariuomenės pirminis ir pats svarbiausias darbas ir veikla — ruoštis Tėvynės gynybai. Kiekvienas karių atitraukimas į civilines situacijas iš dalies suardo kovinį rengimą ir tokie sprendimai turėtų būti labai gerai pamatuoti. Nenorime vertinti, ar politikų sprendimai yra teisingi, ar ne, tačiau, tarkim, ar karių naudojimas oro uoste registruojant ir konsultuojant asmenis buvo tikrai būtinas ir niekas daugiau valstybėje negalėjo to padaryti? Matyt, galėjo, tiesiog panaudoti karius yra patogiausia, nereikia organizuoti savanorių ar ieškoti kitokių resursų.
Kariai, žinoma, savo darbą atliks puikiai, tačiau karių naudojimas žmonių registravimuose ar kitokiose civilinėse situacijose nereikalauja specifinių ilgamečių žinių, tai yra elementarus raumenų ir/ar disciplinos naudojimas, kurį iš esmės gali atlikti ir netarnaujantis žmogus. Kariuomenė turėtų būti pasitelkiama, kai reikia greitai sutelkti jėgas, planuoti ir koordinuoti, ir kai civilinių institucijų resursai pilnai išnaudoti arba jų nėra. Geriausia, jeigu kariniai pajėgumai būtų pasitelkiami esant būtinumui, ribotą laiką ir turėtų būti kaip galima greičiau pakeisti civiliniais pajėgumais. Kariuomenės esybė ir stiprybė yra jos žinios ir įgūdžiai, kaip kariauti, t.y. efektyviai naikinti priešą. Priklausomai nuo ekstremalios situacijos ir būtinybės, mėnuo laiko drill’inant ir mokantis taktikos, medicinos, ryšių ir aibės kitų dalykų yra ženkliai efektyvesnis dalykas ir nuo to mūsų valstybė gali jaustis ir būti saugesnė nei mėnesis karių išvedimo iš rikiuotės situacijoms, kai kariuomenės panaudojimas nėra būtinas — viskam reikalingas balansas. Reikia suprasti, kad tarptautinės krizės yra itin nesaugus metas ne tik civiliams, verslams ir t.t., tačiau turint tokias kaimynes kaip Rusija, kuri visais būdais siekia diskredituoti NATO vienybę ir suardyti ją, gali pasinaudoti šia situacija, kuomet pasauliui rūpi visai kiti dalykai ir valstybės yra užsidariusios savyje. Pabandyti “ištestuoti” 5-ąjį straipsnį mūsų kaimynė esant tokiais tarptautinei situacijai gali, todėl karių ruošimasis savo užduotims yra esminis krizinėse situacijose. Todėl kovinis ruošimas negali sustoti ir išnykti, nes kitaip galime išnykti kaip valstybė.
Kuomet pasirodo gatvėse karių uniformos ir technika, nori nenori, yra šioks toks psichologinis nejaukumo elementas, o visuomenei, kuri neturi didelio ryšio su uniformuotaisiais, nesunkiai gali pradėti panikuoti, o ir jų pasirodymas pasąmoningai neša žinutę, kad situacija yra itin rimta. Kariuomenė veikia efektyviai ir karių pasirodymas ne visada gali būti draugiškas civilių atžvilgiu, nes siekiant efektyvumo gali nukentėti žmogaus laisvės, teisės ir kiti civilinei visuomenei būdingi elementai, kadangi ekstremaliose situacijose reikalaujama griežtos drausmės ir disciplinos ne tik iš karių, bet ir civilių. Kariai ypač svarbiose situacijose privalo ir turi būti ne pliušiniai draugai, o itin griežta ir susitelkusi jėga, ir visuomenė turi tai suprasti, jog tai nėra juokai, nes pirmas prioritetas yra pergalė (kad ir atomo dydžio viruso), o tik po to — visa kita.
Niekas, žinoma, nesako, kad kariuomenė turi nieko nedaryti. Kariai turi būti šalia medikų, šalia krizių centrų, sekti ir stebėti situaciją, padėti koordinuoti, suteikti pajėgumus, taip pat galvoti ir planuoti, kaip reikalui esant reikės pasitelkti visus savo pajėgumus, žiniais ir galimybes laimėjimui. Kariuomenė yra būtent tas rezervas, kuriuo galima pasinaudoti, kai yra labai labai sunku.
All in all
Manytume, kad kariuomenė turi ir privalo padėti civilinei valdžiai, žinoma, viskas turi savus pliusus ir minusus, ir galime kalbėti apie tinkamus pavyzdžius ir ne. Mūsų yra per mažai, kad galėtume skaidytis ir vadovautis didelių ir resursais pilnų valstybių praktika ir logika. Tačiau viskas reikalauja sveiko proto, balanso ir savalaikių sprendimų, neišmušant karių iš kovinio ritmo. Žinome, kad kariuomenės vadovybė visus šiuos aspektus supranta ir priims tinkamus sprendimus, jeigu jų reikės.
