Laba, kaip ir žadėjome — aktualiausių Jūsų klausimų apie snaiperius ir Ernestas Kuckailis atsakymų rinkinukas. Kai kurie atsakymai kiek detalesnis nei diskusijose, taip pat ir patys uždavėme vieną extra klausimą. Beje, šiandien Sausumos pajėgų (Žalgirio mūšio) diena, tad ta proga linkime, kad jūsų strėlės lėktų visada į taikinį. Gero skaitymo!
- Kokia galimybė tapti snaiperiu žmogui, kuris iki tol niekada nebuvo susijęs su šia darbo sritimi ir specifika, kitaip tariant, didelis noras, bet “kreiva ranka”? Ar yra tokių pavyzdžių ir ar apskritai yra galimybė sunkiu darbu ir dideliu noru kažką iš to išdirbti? Ačiū už atsakymus.
Pirma sąlyga — reikia tapti profesionaliu kariu (PKT). Kreivarankių nebūna, bet kartais pasitaiko žmonių, kurie tiesiog negimę taikliai šaudyti. Motyvacija ir kryptingas darbas visada duoda rezultatų.
- Kario (snaiperio) savybės, įgūdžių siekiamybė, kažkokie pradmenys šiam amatui. Bei trukmė paruošti motyvuotą karį, pasirengusį atlikti taiklų šūvį iš tam tikro atstumo. P.S. literatūros jaunimui arba apskritai mokomosios medžiagos įdomumo dėlei pasiskaityti, ačiū!
Labai platus klausimas. Apmokyti iššauti nėra labai didelis iššūkis. Tačiau reikia suprasti, kad snaiperio darbas šaudymu neapsiriboja. Mokytis iš literatūros snaiperio darbo, tai tas pats kaip mokytis karate pagal paveikslėlius. Mokomoji medžiaga neskirta plačiosioms masėms ir nėra pramoginė literatūra, tad jeigu domitės šiuo darbu, kviečiu ateiti į profesinę karo tarnybą ir eiti į snaiperių atranką.
- Snaiperiams tenka ilgai išbūti vienoje vietoje net nekrustelėjus. Mano klausimas būtu: kaip snaiperiai gali išbūti stacionarūs ilgą laiką šaltu oru ir mirtinai nesušalti?
Labai ilgai neįrengtoje pozicijoje negali. Normatyvas — 8 valandos. Kartais tenka ilgiau, bet tai retos išimtys. Paslapčių nėra — tinkama apranga ir ištvermė. Žinoma, galima naudoti parankines priemones, bet viskas priklauso nuo sąlygų ir pozicijos. Apskritai neįrengtoje pozicijoje snaiperiai turi minimaliai ekipuotės. Kilimėlį galima naudoti — patogu ir paprasta, bet jis taip pat užima vietos. Ne visada snaiperiai guli ir nejuda. Apskritai, ilgas laukimas nejudant yra gana retas reiškinys. Be to, ne visada veikiama priešo stebimoje teritorijoje, laukiant jo priartėjimo. Tokiais atvejais snaiperiai gana laisvi šiek tiek judėti, pasimankštinti. Laukiant priešo gynyboje neretai būna įrengiamos įkastos, perdengtos pozicijos. Tuomet yra ir šilčiau, ir priedanga nuo kritulių, kaip ir nuo stebėjimo iš oro. Tokiose pozicijose galima netgi išsivirti arbatos. Jei pozicijos pastatuose, tai gyvenimas ypač palengvėja. Tačiau tokios vietos yra ir labai pavojingos.
- Šūvio momentas. Teko girdėti apibendrinimų apie asmenines snaiperio savybes: kantrumas, atsparumas nedėkingoms sąlygoms, gal net lėtesnis būdas. Tačiau žmogus linkęs išbūti, išlaukti, nebūtinai yra tas, kuris bus linkęs surizikuoti — t.y. laiku priimti sprendimą paspausti nuleistuką. Kaip atrandamas ar išugdomas gebėjimas balansuoti tarp kantrumo ir rizikos priimti staigų sprendimą? O gal tiesiog turi arba neturi?
Pirmiausia — snaiperis priima sprendimą šūviui pagal tiksliai nustatytas kovos taisykles. Taikinio atpažinimas ir šūvio atlikimas yra jo asmeninė atsakomybė. Snaiperiai dirba ne vienerius metus įvairiomis sąlygomis, kad pažintų save ir gebėjimą atlikti taiklų šūvį lemtingu momentu. Tam reikia šaudyti visokiomis sąlygomis — pavargus, nepavalgius, nemiegojus ilgą laiką, kai skauda galvą, kai norisi „kaku” ir pan…
- Kokie privalumai ir trūkumai semi-automatinių snaiperinių šautuvų, nes „bolt action“ — gana sena technologija, bet vis dar sėkmingai naudojama.
Privalumas — greitas antras šūvis, mažesni gabaritai ir svoris. Minusas — prastesnis tikslumas, stabilumas. Einama link universalios ginklinės koncepcijos, kad snaiperis galėtų rinktis ginklą pagal uždavinio specifiką. Snaiperių komandoje dažniausiai imamas vienas snaiperinis ginklas, su retomis išimtimis du (jeigu reikia daugiau ugnies paramos). Tikslingiausia antrajam numeriui turėti pusiau automatinį (FN SCAR), bet snaiperiai visada patys renkasi ir visada kruopščiai skaičiuoja, kiek ir ko imti. Viskas sudaro svorį, mažina mobilumą, galimybes apsiginti, jei viskas pasisuktų šūdinąja puse.
- Kuriuos bazinius šaudymo principus šauliai dažniausiai pamiršta/ignoruoja?
„Rauna” — tai yra, per staigiai, per grubiai spaudžia nuleistuką, „nepalydi” šūvio.
- Tipinė snaiperio diena?
Susirinkimas-pratybos-pietūs-pratybos-ginklų aptarnavimas ir pridavimas-dienos pabaiga. Veikla labai įvairi, bet dažniausiai orientuota į snaiperio uždavinius. Snaiperiai taip pat mokosi ryšių, artilerijos ugnies iškvietimo ir koregavimo procedūrų. Kas, jeigu ne jie, kartais pamato aukštos vertės taikinius, bet su savo ginkluote jų negali „įkasti”.
- Situacija: snaiperis prieš snaiperį. Kas svarbiau: taiklesnė ranka ar gebėjimas geriau maskuotis ?
Abu. Jei bent vienas iš šių dviejų nesuveiks — bus blogai. Taktinių klaidų gali būti ir daugiau, nei tik maskuotė.
Iš ukrainiečių kruvinos patirties išmokau keletą dalykų. Pirma — nepamiršk, kad priešas taip pat gudrus ir turi kovinės patirties. Jis stebi, analizuoja ir jo gebėjimai gali būti ne prastesni, o gal net geresni. Priešas turi kuo stebėti dieną ir naktį. Tu nesi nemirtingas ir nesi nematomas. Antra — tu esi mūšio lauke ne vienas. Snaiperių grupė turi labai kruopščiai planuoti operacijas, koordinuoti su draugiškais padaliniais. Jei to nebus — didelė tikimybė, kad gausi į subinę nuo gretimo padalinio snaiperio arba pats „užversi” draugišką snaiperį, žvalgybos ar saugos patrulį. Trečia — priešas negaili prieš snaiperius jokių priemonių ir netaupo resursų. Jei numanys (net jeigu nematys), kur yra tavo pozicija, jis ją „patikrins” kulkosvaidžiais, minosvaidžiais, gal net prieštankine valdoma raketa ar salvine sistema „Grad”.
Apibendrinant jų patirtis, snaiperio išgyvenamumo pagrindiniai veiksniai yra šie: pažangi ginkluotė ir taikymosi/stebėjimo įranga, gerai atrinktas ir parengtas personalas, visapusiška parama iš draugiškų padalinių, kantrybė ir ištvermė.
- Ar egzistuoja įgimtas taiklumas, ar viskas atidirbama?
Dažniausiai tam reikia daug laiko treniruotėse. Didesnę snaiperio darbo dalį užima taktika, šaudymas vyksta ne kasdien. Pacituosiu frazę iš interneto platybių, kuri man labai patiko: „Sniper is not just a good trigger puller”.
- Kokia nuomonė apie bendrą sausumos pajėgų gebėjimą šaudyt? B. Jei perskaitęs LK 2017 taiklaus šaudymo įgūdžių formavimo metodiką, kokia nuomonė apie ją? Dievo siųstas sutvėrimas ar pasenusių metodikų vertimas iš anglų ar kažkas tarpe.
Būsiu atviras — nesusipažinęs. Keista, bet negavau tokios susipažinimui ir nedalyvavau jos kūrime. Turime savo mokymo metodikas, kurios leidžia pasiekti gerus rezultatus. Tą rodo rezultatai tarptautinėse varžybose, kur mūsų SP snaiperiai jau kurį laiką pasirodo gerai arba labai gerai.
- Ekstra klausimas nuo LNL: ar yra galimybė pėstininkams kovoti prieš snaiperius (patruliai ties numanomom atstumu linijom ir pan., norėtųsi gal daugiau, kas yra įmanoma padaryti pėstininkų lygmenyje)?
Taip. Bet dažniau tai atliekama kombinuojant snaiperių ir pėstininkų veiksmus. Egzistuoja sąrašas pasyvių ir aktyvių kovos priemonių, kurių laikantis galima sumažinti snaiperio ugnies efektus ar pavojų. Yra prietaisai, nustatantys snaiperių pozicijas (optinių prietaisų paieškos priemonėmis) arba sensoriais, matuojančiais šūvio kryptį ir atstumą.
