rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą yra didžiausias karinį mastą pasiekęs konfliktas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Šis karas tapo ne tik tragedija milijonams žmonių, bet ir unikalia galimybe NATO šalims išbandyti savo gynybos doktrinas realiomis sąlygomis, būtent tai daro Ukraina, keisdama sovietinius modelius į vakarietiškus. Ji atskleidė silpniausias ir stipriausias gynybą plačiaja prasme bei jos sudedamąją dalį — karo mediciną. Šiandien dažnai girdime raginimą mokytis iš Ukrainos. Tačiau ką tai iš tiesų reiškia? Ar viską, ką matome ten, galime perkelti į Lietuvą? Ar visos pamokos yra mums aktualios? O gal kai kurios netgi pavojingos, jei pritaikomos neatsakingai?
Šis tekstas parengtas remiantis moksliniu straipsniu „A Call for Comprehensive Reform of Military Medical Planning of NATO and Its Allies Based on Lessons From the Ukraine War — Cultural Context and the Human Factor“ (Bongartz et al., 2025, Military Medicine žurnalas). Šis tyrimas ne tik sistemingai analizuoja karo Ukrainoje metu išryškėjusius iššūkius, bet ir pateikia svarbių įžvalgų apie tai, kokių pokyčių reikia NATO ir jos sąjungininkių medicinos planavime.
Šis dokumentas padidino motyvaciją parašyti šį mūsų tekstą. Jo tikslas — inicijuoti realius pokyčius, kurie turėtų būti nukreipti į pastangas stiprinant ne tik materialinius, bet ir žmogiškuosius resursus, gerinant planavimą, koordinaciją tarp karinių ir civilinių struktūrų bei ugdant efektyvią ir atsakingą karo medicinos kultūrą.
Akivaizdu, kad NATO doktrinose ir praktikose atsispindintys veiksmai Ukrainai nepasiteisino. Saugus užnugaris, stacionarių medicinos taškų saugumas, greita evakuacija — visa tai ne apie Ukrainos kasdienybę. O ir Ukrainai kelti tokį lūkestį vargu ar realistiška — užpulta šalis neturi pajėgumo visiškai užtikrinti apsaugos rusų aviacijos, raketų ir dronų ir saugiai vystyti karo mediciną užnugaryje. NATO veiksmai buvo pagrįsti dominavimu ore, kas teoriškai turėtų užtikrinti saugų užnugarį. Tai žinoma ne faktas, ypač žvelgiant su kokiomis problemomis Vakarai susiduria vystydami savo oro gynybą. Tačiau ne mažiau svarbus kitas faktas — medicinos įstaigos oro gynybos sąraše nėra prioritetas, tarsi preziumuojant, kad karo metu jos nebus atakuojamos. Ką matome Ukrainoje, būtent yra atvirkščiai. Priešas sąmoningai taikosi į medicinos, įstaigas, vienetus ir evakuacijos sistemą daro katastrofišką žalą. tam rusai naudoja visą pajėgumų spektrą — ne tik aviaciją ir raketas, bet ir FPV dronus, artileriją. Tai tiesiogiai kelia grėsmę ne tik karo medikams, bet ir jų įrangai, evakuacijos transportui. Tai privertė Ukrainą naudoti įvairias nekarines transporto priemones, nes dedikuotos evakuacijos platformos buvo sunaikintos bei jų buvo permažai, o šarvuotos technikos vienetai prioritetiškai skiriami kovos užduotims.
Tad yra išmoktų pamokų tiek visam NATO, tiek Lietuvai.
Lietuvos kariuomenė kaip NATO šeimos narė stiprina savo karo medicinos pajėgumus, tačiau realybė diktuoja, kad šis kelias nebūtinai yra tiesus. Ir ne visada atsakymai yra tik apie procedūras, techniką, įrangą. Pirmiausia — tai kultūrinis, o tik po to techninis klausimas.
Prieš perimant ar vertinant bet kokias pamokas iš Ukrainos karo, būtina atsižvelgti į kultūrinį kontekstą, kuriame šios pamokos susiformavo. Kiekvienos valstybės gynybos struktūra — tai ne tik techniniai sprendimai ar doktrina, bet ir giliai įsišaknijusios istorinės, organizacinės ir socialinės normos. Atsakomybės kultūra, drąsa kalbėti apie klaidas ir atviras grįžtamasis ryšys, tai vertybės, kurios leidžia sistemai tobulėti. Turime kurti aplinką, kurioje kariškiai gali sąžiningai informuoti apie spragas, siūlyti patobulinimus ir prisidėti prie sprendimų, nebijant, jog už sveiką kritiką ir siūlymus bus iškviesti ant kilimėlio..
Ukraina taip pat parodė ir labai teigiamų pokyčių pavyzdžių. Nepaisant struktūrinių sunkumų, daugybė medicinos specialistų, instruktorių ir savanorių įrodė, kad individuali iniciatyva, kritinis mąstymas ir misijos jausmas gali reikšmingai pagerinti sistemą iš vidaus. Būtent šiuos pavyzdžius verta fiksuoti, skleisti ir remtis tolesniuose doktrinos vystymo procesuose. 2014 m. karo pradžioje savanorių medikų grupės, tokios kaip „Hospitaliery“ (ukr. Госпітальєри), ėmėsi mokyti karių taktinės pagalbos, vykdė sužeistųjų stabilizavimą arti kontaktinės linijos ir net evakuodavo sužeistuosius iš karščiausių taškų. Ilgainiui jų patirtis virto struktūrizuota sistema, kuri papildė oficialią kariuomenės mediciną.
Kai kurie Ukrainos medikai ir savanoriai patys pradėjo naudoti civilinius dronus vaistų ir medikamentų pristatymui į sunkiai pasiekiamas vietas. Tai nebuvo centrinės kariuomenės ar sveikatos apsaugos ministerijos projektas, o vietinių iniciatyvių grupių sprendimas, atsiradęs dėl logistikos spragų. Vėliau ši praktika buvo pripažinta kaip efektyvi ir išplėsta. Chirurgai, dirbdami be saugių stacionarių punktų, pradėjo organizuoti itin mobilius chirurginius vienetus (angl. forward surgical teams), mums dar žinomus kaip stabilizacinis punktas (stabylnikas), veikiančius netoli fronto. Jie geba stabilizuoti sužeistuosius esant minimalioms sąlygoms. Kai kuriais atvejais šios komandos net improvizuoja operacines slėptuvėse ar rūsiuose.
Medicinos srityje, viena pagrindinių pamokų, kad žmonės yra svarbiau nei priemonės. Turniketų galima nupirkti tūkstančius, bet jei nėra, kas juos moka naudoti, tai tampa beverčiu daiktu. Lietuvos kariuomenė iš lėto perima TCCC konceptą, tačiau reikėtų, tai daryti sparčiau bei investuoti ir į planavimą, lyderystę, PFC (Prolonged Field Care) mokymus, pasirengimą dirbti net kelias paras be evakuacijos galimybės.
„Auksinės valandos“ (Golden Hour) koncepcija — t. y. pagalba per pirmą valandą nuo sužeidimo — šiuolaikinio karo sąlygomis tampa sunkiai įgyvendinama. Tai parodė karų Irake ir Afganistane patirtis, tačiau pokyčių NATO valstybių medicininės paramos organizavime nematyti. Dar vienas ir gerokai skambesnis skambutis — rusijos agresija prieš Ukrainą. Čia naudojamas pilnas konvencinės ugnies priemonių spektras, “Auksinės valandos” taisyklę paverčia praktiškai neįmanoma. Evakuacijos platformos yra nuolatinis priešo taikinys, todėl nevisada gali atvykti į reikalingą vietą, bei bet koks delsimas gali sąlygoti sunaikinimą. Evakuacija sraigtasparniais apskritai tapo neįmanoma dėl negebėjimo užtikrinti oro erdvės kontrolės. Ukrainos kareiviai dažnai laukia pagalbos ilgiau nei kelias valandas, kai kuriais atvejais — net daugiau nei parą.
Priešas intensyviai veikia užnugaryje, todėl NATO įprasta Rolės sistema ir jai numatyti atstumai tampa neįmanomi, kas sąlygoja ilgus evakuacijos atstumus į toliau nutolusias gydymo įstaigas. Dėl operacijų saugumo ir vengimo tapti taikiniu, antrinės gydymo įstaigos yra nedidelės, gali būti perkrautios sužeistaisiais. (personalo, įrangos, operacinių, priemonių trūkumas).
Todėl pradinės pagalbos suteikimo lygmuo tampa kritiškai svarbus. Šioje aplinkoje kiekvienas karys turi būti ne tik susipažinęs su TCCC (Tactical Combat Casualty Care) principais, bet ir gebėti taikyti PFC (Prolonged Field Care) metodus, t. y. ilgalaikį sužeistųjų stabilizavimą be galimybės evakuoti. Ukrainos patirtis aiškiai parodė, kad tik tie vienetai, kuriuose kiekvienas karys buvo bent jau bazinio lygio TCCC lygmenyje, sugebėjo palaikyti sužeistojo gyvybes iki tol, kol atvykdavo profesionali pagalba.
Ukrainiečiai gan greitai suprato, kad norėdami efektyviai pasirūpinti savo sužeistaisiais, privalės taikyti naujausius ir efektyviausius pagalbos būdus, vienas iš jų yra gebėjimas perpilti nukraujavusiems pacientams kraują arba jo produktus kuo arčiau sužeidimo taško. Iki karo pradžios Ukraina neturėjo pilno kraujo programos, tačiau kai įrodymai bado akis, kad tai yra naudingiausia pacientui, per metus sugebėjo sukurti ir patvirtinti programą, kuri leidžia kariams atlikti gyvybes gelbstinčias procedūras legaliai. Lietuva vis dar neturi tokios kraujo programos, nors jos nauda yra akivaizdi ir gyvybiškai reikalinga. Esant ribotom logistikos galimybėmis antžeminiu transportu, ukrainiečiai išnaudoja dronus. Pirmą kartą kare dronai yra plačiai naudojami pristatyti medicinos ir kitus resursus į priešakinias pozicijas.
Ši patirtis parodo, kad karinė medicina turi būti ne tik kliniškai stipri, bet ir taktinė, mobili, logistiškai sumani ir drąsi pokyčiams.
Ukrainos patirtis taip pat parodė, kad centrinės logistikos modeliai yra labai pažeidžiami. Reikia decentralizuotų medicinos atsargų, alternatyvių transporto priemonių, galbūt net dronų tiekimui. Saugios ir paslėptos „mikroligonių“ struktūros — ne teorija, o praktika, kuri veikia Ukrainoje. Atsižvelgiant į mūsų gynybos gylį, tokias patirtis verta svarstyti ir Lietuvoje. Turi būti kuriamos mobilios, lanksčios, decentralizuotos ir skaitmeniškai koordinuojamos medicinos logistikos sistemos, kurios veiktų ir tada, kai priešas aktyviai bando jas sunaikinti. Tai reiškia ir planavimą iš anksto, ir mokymus, ir technologinių sprendimų integravimą (pvz., sekimo sistemų, dronų, mobiliųjų aplikacijų).
Bendradarbiavimas tarp karinių ir civilinių struktūrų — kitas kertinis akmuo. Ukrainoje didžiąją sužeistųjų naštą perėmė civilinės ligoninės. Ar mes tam pasiruošę? Ar mūsų ligoninių personalas žino, kaip dirbti pagal karinės medicinos logiką? Ar turime bendrą veiksmų planą? Šiuos klausimus turime kelti dabar, kol dar yra laiko.
Kita svarbi įžvalga — būtinybė iš anksto numatyti resursų pasidalijimą. Ukrainoje civilinės institucijos ne tik priėmė sužeistuosius, bet ir aprūpino kariuomenę medikamentais, kraujo produktais, net inžineriniais sprendimais (pvz., generatoriais, deguonies sistemomis). Tai reiškia, kad krizės metu civilinis sektorius tampa neatsiejama visos valstybės gynybos dalimi. Efektyvi integracija įmanoma tik tada, kai ji suplanuota dar taikos metu. Būtina kurti bendras pratybas, pasirašyti bendradarbiavimo sutartis, sudaryti bendrus resursų žemėlapius ir, svarbiausia — rengti civilinius medikus darbui karo sąlygomis. Tai nereiškia militarizacijos — tai reiškia atsparumo stiprinimą.
Dar viena svarbi pamoka — sistemingas žinių kaupimas ir analizė. Nors iš Ukrainoje vykstančio karo galima pasimokyti daugybės dalykų, tačiau neturinti sistemos, kaip kaupti ir analizuoti surinktą informaciją visos galimos išmokti pamokos išnyksta karo eigoje. Jeigu neužrašyta, tai neegzistuoja. Puikus tokios veikiančios sistemos pavyzdys yra JAV Joint Trauma System (JTS), kurios nuolat renka duomenis, analizuoja juos ir greitai pateikia naujas rekomendacijas.
JTS — tai JAV Gynybos departamento sukurta karinės traumos priežiūros sistema, kuri veikia kaip centralizuotas duomenų, tyrimų ir gairių platforma. Ji apima traumų registrą (DoD Trauma Registry), kokybės gerinimo programas, rekomendacijų teikimą ir praktinių gairių rengimą, pagrįstą realaus karo lauko patirtimi.
Būtent ši sistema padėjo JAV ženkliai sumažinti mirtingumą karo veiksmų metu Irake ir Afganistane, nes ji užtikrino grįžtamąjį ryšį tarp karo medikų, planuotojų, mokymo centrų.
Nors Lietuvoje šiuo metu nevyksta karas, būtent taikos laikotarpis yra geriausias metas pasiruošti, kuriant duomenų rinkimo, analizės ir kokybės gerinimo sistemą. Net pratybų, mokymų, tarptautinių misijų ar civilinės-gynybinės sąveikos metu galima kaupti vertingus duomenis, leidžiančius tobulinti karo mediciną.
Galiausiai — planavimas. Karo medicina — tai ne tik pagalba mūšio lauke. Tai — strateginė grandis, kuri turi būti įtraukta į visų operacijų planavimą. Medikams reikia ne tik klinikinių žinių, bet ir supratimo, kaip koordinuoti evakuaciją, logistiką, žmogiškuosius resursus. Tai gebėjimai, kurių negalima išmokti tik iš knygų, jie turi būti sistemingai ugdomi.
Nors Ukraina pateikia daugybę svarbių pamokų, kurias verta analizuoti, kai kurie sprendimai yra unikalūs konkrečiai jų kontekstui ir ne visai tinkami tiesioginiam perkėlimui į Lietuvos sistemą. Pavyzdžiui, daugelis veiksmingų sprendimų Ukrainoje kilo iš būtinybės dėl nepakankamo formalios sistemos efektyvumo — savanoriai užėmė kariuomenės ir valstybės nepadengtas funkcijas (mokymai, logistika, aprūpinimas, net chirurginė pagalba). Lietuvoje, turint tvirtesnę valstybės kontrolę ir institucinę struktūrą, toks modelis būtų rizikingas: atsakomybės pasidalijimas tarp savanorių ir institucijų galėtų tapti chaotiškas, o veiksmingumo kontrolė — ribota. Taip pat Ukrainoje karinė medicina daug kur vystėsi kaip atskiras nuo bendros sveikatos sistemos blokas, remiantis decentralizuotais sprendimais. Lietuvoje, esant glaudesnei sąsajai tarp kariuomenės ir civilinės sveikatos sistemos bei ribotiems resursams, būtina siekti kuo labiau koordinuoto, vieningo ir integruoto požiūrio, o ne fragmentacijos. Galiausiai, kai kurios improvizacijos (pvz., operacijos rūsiuose, medikų naudojimasis civilinėmis transporto priemonėmis fronto linijoje) buvo naudojamos, kadangi kitų alternatyvų nebuvo. Mums būtina planuoti struktūriškai ir iš anksto, o ne remtis spontaniškumu kaip sistema.
Lietuva turi didžiulį potencialą — profesionalius žmones, ryžtingą kariuomenę, visuomenės norą mokytis. Šiandien mūsų atsakomybė — pasinaudoti Ukrainos pamokomis protingai. Neperimti sprendimų aklai, bet kurti savo, geriau veikiančią sistemą.
Šaltiniai
- A Call for Comprehensive Reform of Military Medical Planning of NATO and Its Allies Based on Lessons From the Ukraine War — Cultural Context and the Human Factor | https://academic.oup.com/milmed/advance-article-abstract/doi/10.1093/milmed/usaf217/8155632
Temos:
