Matyt ne vienam yra tekę girdėti tokius pasakymus, kaip “jeigu kils karas, tada griebsiu ginklą ir eisiu kariauti” arba “pamatysiu priešo tanką per langą, šausiu iš to, ką turiu, kol jūs kažką ten planuosit” ir dar aibę variantų. Neretai tai yra sakoma po ketvirto volfiuko sėdint su trauzais ant sofos, arba antrą parą žvejyboje, kai meškerės dar iš mašinos neištrauktos.
Jei rimčiau, tikrai nekvestionuojame pačio noro ir pasiryžimo, jis yra labai svarbus ir sveikintinas. Šią teisę ir pareigą numato Konstitucija. Ukrainos pavyzdys parodė, kad savanoriai ir su ginklu per daug reikalų neturėję piliečiai gali kovoti ir ženkliai prisidėti stabdant agresorių. Tačiau vien gerų norų dažnai neužtenka. Aukų skaičius buvo didžiulis, nes dalis žmonių neturėjo didesnio supratimo apie kariavimo taktiką, discipliną, ginkluotę ir ypač mediciną. Nemokant kovoti grupėje, kovos sąlygomis suteikti pagalbos, ar elementariai neatsargiai elgiantis su ginklais žuvo ir buvo sužeisti daugybė žmonių, kurie galėjo gyventi. Turbūt sutiksite, kad tarp noro vairuoti, įgūdžių ir teisės tą daryti yra skirtumas. 8-metis labai nori vairuoti, bet tai nereiškia, kad jis gali sėsti už vairo ir lėkti į Palangą. Tačiau apie viską plačiau:
- Blue on Blue
Neretai kariuomenėje sakoma — nieko nėra blogiau už iniciatyvų durnių. Konflikto atveju tokie durniai nukentės pirmiausia, nes ėmęsi kariauti “savo” karą per klaidą gali tapti Lietuvos kariuomenės ar sąjungininkų taikiniais. Įsijauskite, pvz., į JAV tankų kuopos vado vietą — važiuoji sau į miestelį ir tau praneša, kad už kilometro kažkas miestelio prieigose su ginklais makaluojasi. Apsiklausiat lietuvių — tie sako, kad ne, nieko nežinom. O iš tokio atstumo nesimato, ar jums ant krūtinės trispalvė, ar koloradkė plevėsuoja. Na, ir ką jūs darytumėt — rizikuotumėt važiuoti ar dabumc? Manau 50 ant 50. Eikvojamas laikas, resursai, tos pačios pusės žmonių gyvybės vien todėl, kad kažkam partizano genas pramušė.
- Planavimas
Kariams šito aiškinti nereikia, ir taip supranta planavimo esmę ir būtinumą prieš kiekvieną operaciją. Galima tik nebent vaizdžiai tai papasakoti su tuo nesusijusiems. Planavimo etapuose analizę atlieka tiek strateginis, tiek operacinis, tiek ir taktinis lygmuo. Kiekvienas padaro savo namų darbus, o tai yra: įvertina mūsų ir priešo galimybes (stiprybes ir silpnybes), įvertina vietovę ir galimybes joje kovoti, įvertina aprūpinimą ir medicininę pagalbą, komunikaciją ir aibę kitų dalykų tam, kad būtų galima valdyti didelį paveikslėlį. Karinė taktika susideda iš daugelio komponentų, ir žmogus, atsinešęs savo “šautuvą” (nu ok, gal net ir granatsvaidį iš kažkur gavęs) gali vietoje ir laiku paleidęs šūvį prisidėti prie operacijos sėkmės, pvz. tinkamose vietose trikdyti, sekinti priešą, atitraukti jo dėmesį, mažomis pajėgomis įvilioti priešą į naikinimo zoną. Tačiau pykštelėjęs ne vietoje ir ne laiku gali sujaukti didesnį planą, atskleisti, kad mes apskritai esame čia. Gal tik planuojame tame regione tyliai sustelkti, o po kelių pykštelėjimų priešas sustiprins žvalgybą ir kontržvalgybą, intensyviau patruliuos, sutelks ugnies priemones ir pan.
Elementarus dalykas — ugnies drausmė. Jei pasaloje laukiam priešo, ir kažkoks karštagalvis riteris nusprendžia pliekti į tik pasirodžiusius orkus, kurie net šalia naikinimo zonos nėra, tad ir pasala nepavyks, ir ilgai netrukus sulauksime 152 mm dovanų iš mūsų oponentų.
Mažai tikėtina, kad karo atveju jokio planavimo ir vadovavimo nebūtų. Net ir besiformuojantys partizanų būriai turės jungtis ir keistis informacija, derinti žvalgybą ir n kitų dalykų, o be šito neįmanoma pasiekti didesnių pergalių mūšiuose, o tuo pačiu ir galutinės pergalės. Tad vienas lauke — ne karys.
- Įgūdžiai
Jei jūs sovietmečiu mokykloje už visus greičiausiai klasėje rinkote “kalašą”, dar nereiškia, kad turite karinių įgūdžių. Jei iki smulkmenų žinote Ukrainos karo pamokas, esate matę visus Discovery filmus apie spec. pajėgas — tai dar nepaverčia jūsų geru kovotoju. Nenaudojamos žinios pasimiršta. Tas pats yra ir su kariniais įgūdžiais. O žmogus, kuris jų niekada neturėjęs imasi veikti konflikto sąlygomis, kelia pavojų sau ir kitiems. Įsivaizduokime, draugas sužeistas, koja plūsta krauju, jis žviegia, jis balsta, ima mėlynuoti. Kaip Call of Duty vaistinėlės neužtenka pridėti, reikia suteikinėti pirmą pagalbą, o ir išnešti draugą, pasirodo, nėra taip lengva. Būtent tam Lietuvos Kariuomenė ir grąžina rezervistus į mokymus, kuriuose atnaujinami įgūdžiai. Įgūdžiai — toks dalykas, kuris įauga į raumenis: esant stresinei situacijai, smegenų darbas natūraliai yra prislopintas ir jos ieško būdų, kaip kuo greičiau priimti teisingą sprendimą, todėl kūnas automatiškas atlieka veiksmus, kuriuos kartojai daugybę kartų. Būtent tai padeda veikti komandoje, įvykdyti užduotį bei išgyventi. Tam šauktiniai ir turi 9 mėnesių tarnybą, per kurį automatizmas ugdomas baziniame lygyje, o vėliau mokoma kitų karinių disciplinų. Savanoriai ir šauliai įgauna šias žinias aukodami savo laiką savaitgaliais. O ką karo atveju galės padaryti priestalės riteris? Tie pasakymai apie “ėjimą kariauti, kai reikės” iš esmės yra tuščios kalbos, ypač, kai dabar yra sudarytos visos galimybės žmogui tas žinias įgauti, nenukenčiant jo tiesioginei veiklai. Todėl jeigu šnekama apie kovą — nieko. Jeigu šnekama apie pagalbą kovojantiems — gali nemažai.
- Taigi, ką norintis, bet neturintis žinių, gali padaryti?
Pirmiausia, jis gali tų žinių įgyti eidamas į Lietuvos kariuomenę šauktiniu, profesionalu, savanoriu, stodamas į Šaulių sąjungą.
Tačiau būna, kad ne visi tam ryžtasi, tačiau visgi norėtų prisidėti prie gynybos. Reikia suprasti, kad kovojančių rėmimas — ne mažiau svarbi dalis nei pats kovojimas. Maisto organizavimas, pastogės suteikimas, žinių perdavimas, nekolaboravimas su priešu, baigiant žvalgyba ir pan. Nepriklausomai nuo to, koks karas kariaujamas — konvencinis ar partizaninis — vietinių žmonių pagalba bus lemiantis veiksnys. Reikės saugių namų ir vietų, kur kariai galėtų susitikti, pailsėti, pavalgyti ar gauti ginkluotės. Reikės, kad kažkas mobiliaisiais telefonai fiksuotų ir pranešinėtų apie priešo judėjimus, lokaciją ir kt., reikės, kad kažkas po mūšio fiksuotų pergales ir jas platintų socialinėse medijose bei užsienio žiniasklaidai. Reikės, kad kažkas su geru IT suvokimu padėtų saugiais kanalais komunikuoti su išore. Reikės, kad kažkas padėtų su inžinerija, pažinotų žmones, kurie gali prisidėti ir padėti. Reikės, kad kažkas padėtų organizuoti sužeistų karių gydymą ir slaugymą. Reikės, kad piliečiai tiesiog nepadėtų priešui ir nekolaboruotų — toks sąlyginis pasyvumas irgi labai pagelbėtų. Todėl to darbo ir pagalbos reikės su kaupu. Visgi, ir to reikia išmokti, tad tiesiausias kelias būtų į Šaulių sąjungą, kur jums suteiks bazines žinias, kaip paremti Lietuvos kovą.
Temos:
