Laba diena, gerbiami parakomanai. Jau kurį laiką militaristų bendruomenėje stebime keistas tendencijas. Galbūt būsime nepopuliarūs (o gal ir neteisūs), bet privalome išsakyti savo nuomonę. Jei suklysime — suspardykite. Jei ne — gal už uodegos pačiupsime dramblį tamsiame kambaryje. Taigi, prie reikalo. Susidaro vaizdas, kad karybos temomis ima formuotis kažkokia kreivų veidrodžių karalystė, kur:
- skaičiuojama kaip patogiau
- skaitoma kaip neparašyta
- daroma kaip gražiau
Kartais susidaro įspūdis, kad nepasvertomis kalbomis ar neapgalvotais veiksmais kuriame nepagrįstas iliuzijas, formuojame neteisingus įgūdžius. O nepagrįstos iliuzijos ir neteisingi įgūdžiai mūšyje baigiasi labai liūdnai. Tylėjom, kol tas nenusileido iki karių. Bet dabar neretai ateina žmonės šviesiomis akimis ir tuščiomis galvomis. Tie juokeliai, kaip „mes čia tuos apiplyšusius orkus visus tuoj išguldysim, tik tegul ateina, va tik taktinę rankenėlę prie „gieškės“ prisimontuosim“ pradžioje kėlė šypseną, dabar neramina. Šią bėdą pavadinome strateginės aritmetikos ir taktinės aukštosios matematikos kova. Ką turime omenyje?
Strateginė aritmetika — kai sudėtingus ir nelengvus klausimus pabandoma taip supaprastinti, kad tie klausimai pasirodo lengvi (dažnai tai yra būdas užbaigti nemalonią diskusiją su nepatogius klausimus keliančiuoju). Keletas pavyzdžių:
- „Rusai nemoka kariaut, o tik lavonais užverčia.“ Taip, Rusija turi savitą kariavimo būdą. Jis remiasi jų istorine ir kovine patirtimi, turimais ištekliais. Taip, neretai ten dominuoja grubus daužymas kakta į sieną. Tačiau Rusija nepertraukiamai kariauja jau nuo 1979 m. (kaip minimum). Per tuos 32 metus, nors ir periodiškai lipo ant to pačio grėblio (o kas nelipo?), bet sukaupė šiokios tokios patirties. Mūsų patirtis kol kas apsiriboja kovinėmis ir taikos palaikymo operacijomis prieš technologiškai ir ugnies galia silpnesnį priešininką. Reikia skaityti jų karinius vadovėlius, metodikas, gilintis į kovinę patirtį. Ir kai tai darai, matai, kad anoje pusėje žiaurus, tačiau ne kvailas priešininkas, turintis didžiulę persvarą ugnimi ir manevru (jei lyginsime LT ir RU. Sąjungininkai dar turės ateiti, o kovą pradėsime juk mes). Šioje vietoje kvaila bravūra yra žalinga, reikia ruoštis ir dirbti.
- „Turime tiek Javelinų, kad tankų brigadas deginsime.“ Triukas paprastas — imame turimą Javelinų skaičių, prilyginame jį 100 proc. sunaikintų tankų skaičiui ir gauname liepsnojančius rusų tankų laukus. Taip, Javelin efektyvus ginklas. Gal efektyviausia vidutinio nuotolio prieštankinė priemonė. Bet jei kautųsi tik ginklai, tai karas prieš terorizmą turėjo baigtis po metų, o 2014 m. Ukrainos gal išvis jau nebeturėjo būti žemėlapyje. Mūšio lauke „gamykliniai“ ir „pratybiniai“ TTD ne visada veikia, nes atsiranda: 1) šaulio faktorius (stresas veikia), 2) ginklo faktorius (kažkodėl kai reikia labiausiai, ginklai ima ir paveda), 3) priešo faktorius (tanko efektyvi ugnis siekia gerokai toliau nei Javelino 2500 m., ką jau kalbėti apie kitas priemones, pvz., artileriją). Tad lyginti 1:1 negalime. Vietoj tokių kalbų, verčiau ieškoti taktinių sprendimų, kaip ginklą panaudoti geriausiai. LK tai daro, norėtųsi kad ekspertai nedarytų meškos paslaugos.
- „Mūsų PKM „Vilkas“ valgys rusiškas „skarbonkes“ pusryčiams.“ Lyginant 1:1 abejonių nėra — prieš rusiškas PKM mūsų „Vilkai“ tikrai pranašesni. Deja, riterių laikai baigėsi gana seniai, ir vienas prieš vieną niekas nesikauna. Ir bėda ne tik tame, kad kaunasi padalinys prieš padalinį. Kaunasi tai, kuo konkrečioje vietoje gali disponuoti besiginantieji ir puolantieji. Gali taip nutikti, kad konkrečioje vietoje mes su savo PKM turėsime pranašumą ir tikrai taršysime priešo pajėgas. O gali būti, kad priešas turės pranašumą (pvz., mūsų mechanizuota kuopa prieš BTG). Ir nepamirškime, kad mums kiekvienas minusas nuo 88-ių „Vilkų“ yra skaudus praradimas, o jiems pakeisti savo BMP2 ar BMP3 yra gerokai lengviau. Gražu žiūrėti, kaip Algirdo batalionas jaukinasi „Vilkus“, moko juos kautis sudėtingomis sąlygomis. Jie tai daro, pirmiausia, todėl, kad nori įvykdyti užduotį ir gyvi grįžti pas šeimas. Savo ekspertiniais „kepurių užmėtymo“ komentarais nepadedate.
Taktinė aukštoji matematika — kai, atrodytų, paprastus klausimus vertiname itin giliai ir kompleksiškai (dažniausiai tai atsitinka, kai noro ir praktinių žinių, kaip vykdyti konkretų veiksmą, nėra, ir tai bandoma kompensuoti filosofiniais pasvarstymais).
- „Apkasai neturi prasmės modernaus karo sąlygomis.“ Tai periodiškai girdime iš pavargusių vaikinų ir merginų. Prasideda niurnėjimai apie tai, kad kam čia to reikia, juk jei dronais kals, pradės artilerija šaudyt, gi „sviedinys į žemę 5 metrus įsirausia ir tada viską išvarto“, „juk ne Antras pasaulinis“. Yra buvę neatsargių jaunų grandžių/skyrių vadų, kurie bandė diskutuoti, tai parlėkdavo nepalaužiami argumentai: „Numes atomą ir kam tie apkasai.“ Klasikėlė, taip sakant. Dabar tokiu atveju nesileidžiam į diskusijas, tik sutrumpinam apkaso parengimo laiką ir paliekam jaunus karo filosofus kontempliuoti vienus. O čia pasakysim: taisyklė „sustojai — įsitvirtink“ galiojo ir galioja visuose konfliktuose. Ypač, kai oponentas turi galimybę naudoti netiesioginę ugnį. Ši taisyklė parašyta krauju, o tavo filosofijos grįstos tingumu. Nesinori pasikliauti tavo tingumu, kad kada nors krauju tik patvirtumėme šią taisyklę. Reikia tobulinti apsikasimo taktiką, maskuotę, technologiją, naudoti savo ugnį ir manevrą. Bet gynybos kol kas karo praktikoje dar niekas neatšaukė. Kol bus ji, tol bus ir apkasai.
- „Taip daro SOP‘as.“ Jau nekalbėsim apie tuos atvejus, kai šis argumentas naudojamas pateisinti kokią youtube nusižiūrėtą „gražią taktinę gudrybę“. Nesuprantant, ar patogu, ar ne, kairė ranka dedama ne ant ginklo apsodo, o beveik už vamzdžio (tuo pačiu uždengiant taikymosi įtaisus). Įsivaizduojant, kad jį filmuoja Holivudas, šuorais bėgama vos ne „ančiuku“, stengiantis nepaleisti iš taikiklio taikinio. Prisipirkimas neaiškaus „taktinio“ šūdo, kurio ne visada ir paskirtį žino, ir tik vietą užima. Ir panašios nesąmonės, nuo kurių norisi žemę ėsti. Bet dar smagiau, kai žmonės pėstininkus moko SOP‘o taktikos, nesuprasdami, kur pėstininkas ją panaudos, o kur tiesiog mirs bandydamas. Jeigu kontakto nutraukimo mokytis iš geriausiųjų gal ir jėga, tai bandyti pėstininkų mūšį mieste paversti specialia operacija apgyvendintoje vietovėje yra kvaila. Žinoma, galima, bet tik bėda, kad gatvėje tris namus užėmusi „orkų“ kuopa gali labai apsidžiaugti, jei imituodami, kad slepiatės už skydo (nors jo neturite ir gyvenime neturėsite), susikibę patrepsėdami žingsniuosite link namo kampo. SOP‘as todėl ir SOP‘as, kad vykdo chirurgines operacijas, kurių nevykdo pėstininkai, nes neturi tam įgaliojimų, įgūdžių ir paramos. O pėstininkai todėl ir pėstininkai, kad plieno ir ugnies debesimi pralaužinėtų gerai įtvirtintą gynybą. Todėl bukai mokytis iš geriausių gal ir gražu, bet mūšyje tai gali turėti labai liūdnas pasekmes. Todėl mokykimės atsakingai.
- „Per daug popierizmo, vadinasi, to nereikia.“ Nėra tingių vadų, yra tik per daug iniciatyvūs pavaldiniai. Žinoma, būna, kai prisigalvoji kažkokią nesąmonę ir protingas vadas atkalba. Čia kalbam apie kitą atvejį. Ar teko kam susidurti kai iš savo „durnumo/neturėjimo ką veikt/sadizmo“ sugalvoji kokį realizmo priduodančio taktinio rengimo elementą (pvz. įvykdžius pasalą, atvyksta priešo QRF ir ima persekioti būrį), o vadas mąsliai pažvelgia į lubas ir tuomet pasipila 103 administraciniai, pedagoginiai, filosofiniai klausimai? Bandai atsakinėti, ieškai racionalių paaiškinimų, bet jau ties 15 klausimu supranti — nieko nebus. Kam daryti realistiškiau, jei reikės užpildyti aną formą, dar ir aukštesniam vadui kažką aiškinti, ką čia sumąstėm. O jei koks eilinis akinių neužsidės, akį šabakštyne išsidurs, a? Na, jūs supratot. Tokių vadų pasitaiko. Jie greitai kažkur išsirotuoja, keliauja ten, kur jiems įdomiau, bet kraujo pagadina.
Tad gal nepaprastinkime to, kas nėra paprasta, ir nekomplikuokime to, kas yra paprasta. Tokie štai pamąstymai. Ką manote Jūs?
