Sveikiname jus ir vėl grįžtame prie mūšio mieste reikalų. Mūšis Grozne — vienas pirmųjų mūsų tekstų — leido padaryti vienokias išvadas. Tačiau 1995 m. buvo seniai, ir technikos lygmuo pakito. Metas pažvelgti į naujesnius pavyzdžius.
Įsivaizduokime, kad Kaunas krenta per 9 dienas, priešo nuostoliai — 110 žuvusių ir apie 600 sužeistų, o mes netenkame brigados. Kaip jums toks rezultatas? Mums tai nelabai. Faludža (Irakas) yra Kauno dydžio miestas ir 2004 m. lapkritį ten vykęs mūšis yra mūsų pasirinkimas. Taigi, 2004 m. rudenį JAV ir Irako Vyriausybės kantrybė išseko terliotis su Faludžoje nebaudžiamais pasijutusiais džihadistais, nac.gvardijos ir juos remiančiųjų likučiais. Lapkričio 7 d. team GREEN (JAV divizijos dydžio dalinys veikęs batalionais, remiant artilerijai ir aviacijai) atakavo miestą ginančią team PINK (sukilėlių vienetus, kurių bendras skaičius atitiktų brigadą). Apie mūšius šiame Irako mieste vaizdą leidžia susidaryti puiki B.West knyga “Be tikrosios garbės”, o antrojo miesto šturmo operacinės ir taktinės detalės puikiai išdėstytos JAV Armijos karių interviu http://bit.ly/2WbkmZV bei Jūrų pėstininkų vaidmens žurnale http://bit.ly/2Nb2GcG . Visa tai — tikras lobis, ir šiuose (ir kituose) šaltiniuose galite rasti labai įdomių detalių. Tačiau eikime prie konkrečių pamokų.
Strateginis dėmuo. Nuo JAV įsiveržimo į Iraką 2003 m. kovą iki 2004 m. lapkričio mieste dominavo team PINK. Reikia pasakyti, kad vienos ir labai aiškios team PINK vadovybės mieste nebuvo. Teigiama, kad Abu Musab al-Zarqawi vadovavo gynybai, ar bent planavo ją, tačiau realiai mieste veikė bent 5 sukilėlių/islamistų/teroristų organizacijos, nebūtinai viską matančios ta pačia kryptimi. Tad vieningos vadovybės, kaip ir vieningo strateginio plano nebuvo (kas sukilėlių tipo struktūrose nėra jokia naujiena). Tą patį galime pasakyti ir apie ryšį su kitais pasipriešinimo židiniais Irake. Iš įvairių miestų sklido sukilėlių/islamistų/teroristų organizacijų palaikymo šūksniai, tačiau realiai jokios pagalbos apsiaustam miestui jie nenorėjo ir/ar negalėjo suteikti.
Team GREEN buvo pilni ryžto užbaigti tai, ko nepabaigė 2004 m. balandį. Pavasarį, siekdami surasti ir sunaikinti tuos, kurie nužudė ir išniekino privačios karinės kompanijos Blackwater tarnautojų kūnus, team GREEN buvo pasiekusi miesto centrą, tačiau buvo priversta operaciją perduoti Irako saugumo pajėgoms. Tai asmeniškai palietė tiek eilinį jūrų pėstininką, tiek generolą. Team GREEN laukė progos užbaigti darbą.
Ilgus mėnesius spaudžiama žiniasklaidos ir negaudama politinio palaiminimo team GREEN patruliuodavo, smogdavo aviacijos/artilerijos smūgius, vykdė žvalgybą, vengdama žengti tolimesnius žingsnius. Tačiau pagaliau tiek JAV, tiek Irako politinė vadovybė apsisprendė ir 2004 m. lapkričio 7 d. team GREEN ėmėsi darbo. Tuo labiau, kad per tuos ilgus mėnesius Kauno dydžio mieste civilių beveik neliko — jie pasitraukė patys, arba buvo paraginti tai padaryti team GREEN. Dėl šios priežasties mūšio metu team GREEN vadovavosi principu „matau-šaunu“. Team PINK pasipriešinimas palaužtas per 9 dienas, nors ribotas operacijas Faludžoje team GREEN vykdė iki gruodžio 23 d. Tiesa, išgyvenę ir nauji team PINK kariai persigrupavo ir ėmė rengti išpuolius, kai 2005 m. rugsėjį vėl team GREEN prireikė mosuoti dideliu vėzdu.
Strateginės pamokos:
· Reikia suprasti, kad team PINK turėjo nerealią prabangą net pusę metų rengtis gynybai. Taip — jie buvo gaudomi, taip — jie buvo stebimi, taip — jie buvo atakuojami. Tačiau visgi jie turėjo labai daug laiko pasirengti gynybai, ypač kalbant apie sąveiką su kitais pasipriešinimo židiniais. Mūsų atveju gynyba negali apsiriboti gyvenvietės ribomis. Jei tikimės sėkmės, turime turėti draugiškas pajėgas, pasirengusias iš už miesto paremti mus savo veiksmais — pabandyti deblokuoti, atakuoti priešo bazę ir tiekimo kelius, įvelti į kautynes bent dalį priešo kautynes už miesto. Kitais žodžiais tariant, jei giname Kauną, mums svarbu, ar sulauksime pagalbos iš Kėdainių, Marijampolės.
· Galima teigti, kad team PINK pasirinko tokią sekinimo strategiją: su kovomis atiduoda miestą, toliau erzina priešą, persigrupuoja ir vėl sugrįžta, kas realybėje ir įvyko mažiau nei po metų. Tačiau turėkime omenyje, kad mūsų oponentas bus Rusija, kuri imsis plačių represijų prieš apylinkių gyventojus, ir tas sugrįžimas gali tapti labai problematiškas. Tuo labiau, kad Lietuva — tai ne 38 mln. gyventojų turintis Irakas, už nugaros turėjęs viso pasaulio džihadistų palaikymą. Mums antrą kartą į tą patį mūšį įvesti 1000 karių gali tapti sunkiai įgyvendinamas uždavinys.
· Todėl vadovybė ir planavimas turi būti kaip įmanoma kokybiškesni. Negalime leisti 5 atskirai veikiančių grupuočių. Jos gali veikti autonomiškai, tačiau žinoti bendrą sumanym ir juo sekti.
Operacinis dėmuo. Dėl team GREEN ugnies galios dominavimo, vieningos vadovybės nebuvimo ir partizaninių kovos tradicijų, team PINK iš esmės organizavo atramos punktų gynybos ir stabdymo veiksmų operacijas. Mieste veikė daugiau nei 1000 nuolatinių kovotojų, kurie kovojo tam, kad žūtų arba pasitrauktų po mūšių, ir daugiau nei 2000 „valandinių“ sukilėlių. Tai tie, kurie keisdavo odas iš kombatanto į civilio taip greitai, kaip to reikalavo situacija ir grėsmė jo gyvybei. Team PINK tikėjosi, kad team GREEN pakartos 2004 m. balandžio puolimo kryptį ir pylimus, užtvaras statė labiau orientuodami į pietinę ir rytinę miesto puses. Gynybos sistemą sudarė: a) ginami pastatai, iš kurių planuojama pasitraukti į kitą objektą (pvz. mečetės); b) sprogdinimui parengti objektai (namai/automobiliai/sienos ir kt), kurie turėjo būti detonuojami į jį įžengus team GREEN kariams; c) mirtininkų namai, kur užsibarikadavę keli team PINK kariai laikydavo prikaustę team GREEN padalinį, kol žūdavo. Visame mieste buvo išslapstytos ginklų ir šaudmenų cache, kad gynėjai galėtų laisviau manevruoti ir tikėtis, kad nebus legalūs taikiniai team GREEN, kol yra beginkliai (kaip matom iš ankstensės dalies, ši korta nepaėjo — “matau-šaunu” 🙂 ). Nepanašu, kad planuotos didesnės kontratakos ar siekis patiems diktuoti mūšio ritmą. Tiesa, team PINK minosvaidžiais bandė atakuoti team GREEN bazę, tačiau tai davė tik trumpalaikį efektą ir įtakos puolimui neturėjo.
Jei team GREEN būtų atakavusi iš tos pusės, iš kurios team PINK tikėjosi, gal būtume pamatę kitą vaizdą, tačiau 6 jūrų pėstininkų ir armijos batalionai (juos rėmė Irako kariuomenės padaliniai) puolė iš šiaurės į pietus, judėdami kelio nr. 10 link (kerta Faludžą iš rytų į vakarus). Jį perlipus planuota užspiesti team PINK pietinėje miesto dalyje, ir sunaikinti likučius. Miesto perimetras saugotas didžiąja dalim JAV armijos batalionų, tuo pačiu pajungiant ir britus. Toks planas iš pradžių veikė puikiai, kelias nr. 10 pasiektas be didelių problemų. Panašu, kad team PINK atsitokėjo, persigrupavo ir ties keliu nr.10 rimtai stabdė team GREEN. Čia ir kirtus šią ribą team GREEN turėjo daugiausia bėdų pralaužiant pasipriešinimo židinius, patyrė didžiausius nuostolius. Gal bėdų būtų buvę mažiau, jei visi, ar bent didžioji dalis, prieš operaciją team GREEN identifikuotų taikinių būtų gavę leidimą sunaikinimui. Deja, tik 1/10 identifikuotų taikinių buvo patvirtinti ir sunaikinti iš oro ar aviacijos pagalba prieš operacijos pradžią. Visgi, skanuodama mūšio lauką UAV, pasitelkusi aviaciją ir artileriją bei tiesioginės paramos priemones (tankai, IFV) team GREEN nugalėjo. Team PINK pajėgos tapo nekovingos (teigiama, kad žuvo apie 1500 ir 2000 paimta į nelaisvę), team GREEN neteko apie 110 žuvusių ir 613 sužeistų.
Operacinė pamoka:
· Turime nustoti kliedėti tik apie „lengvus pėstininkus“, ginklų cache ir tai, kad mieste mes juo guldysim 1 prie 10. Team PINK laikėsi būtent tokios taktikos, net daugiau. Mirtininkai, užsibarakadavę namuose, kėlė didelį galvos skausmą puolantiems — mums tai netinka, tad šio resurso neturime. Tačiau turėdami mirtininkus, partizaninę patirtį, resursų ir pajėgų, Kauno dydžio miestą prarado per 9 dienas. Kad to nebūtų, reikalinga primesti savo mūšio ritmą, o tai padeda padaryti kontratakos. Kad jas vykdyti, reikia turėti šarvą, artileriją, vidutinio nuotolio prieštankines sistemas, UAV ir priešlėktuvinę gynybą. Mūsų atveju — bent jau viso to elementus, kuriuos galime sukoncentruoti konkrečiame ruože konkrečiu laiku. Faludža parodė, kad be šito gynyba mieste — tai tik raganosio plakimas rimbu. Žinoma, mūsų Boxeriams badytis su T72 mieste prasmės nėra. Tačiau, jei jie gerai užmaskuoti lauktų valandos X, galėtų būti naudingi deblokuojant miestą, atakuojant priešo bazę, blokuojant priešo tiekimo kelius ir pan.
· Galima sakyti, kad planas gali būti nuleisti kuo daugiau kraujo priešui. Mhm. Pažiūrėkim į Faludžą — team PINK nustojo egzistuoti, o team GREEN nukentėjo 110 žuvusiais ir 613 sužeistais. (Didelė dalis jų vėl grįžo į rikiuotę). Ar manote, kad konvencinio karo su NATO valstybe tokie nuostoliai Kremlių išgąsdintų? Žinoma, tikėtina jų gultų daugiau (dėl prastesnės sąveikos, medicininio aprūpinimo, kariavimo kultūros), tačiau visgi santykis yra atvirkščias — ugnies galia ir stebėjimo priemonėmis pranašesnė pusė patiria mažiau nuostolių, t.y. lankstus ir partizaniškas besiginantysis neturi pranašumo 1:10.
· Sakysite, bet juk JAV — tai ne Rusija, o mes — tai ne irakiečiai. Tiesa. Visiškai gretinti nekorektiška, tačiau atkreipkite dėmesį į tai, kad Rusija, skirtingai nei JAV, nesirengia rinktis taikinių, nes Kremliui nerūpi perrinkimas ar žiniasklaidos spaudimas. Mūšis Allepo parodė, kad Rusija nesivaržydama naudoja ugnies galią ir dar prideda, kad maža nepasirodytų. Tad teks labai sumaniai rinktis operacijų rajonus ir objektus.
Taktinis dėmuo. Team PINK, bijodama team GREEN ugnies galios ir neturėdama kuo jos persverti, išsisklaidė mieste. Pirmomis dienomis veikdami kelių ar keliasdešimties karių grupėmis, jie stengdavosi apeiti team GREEN šarvuotas kolonas ir smogti iš šono ar iš užnugario. Tiesa, tai nedavė gerų rezultatų, ypač tamsiu paros metu. Team GREEN visu spektru stebėjimo priemonių (įprastos, naktinės, šiluminės ir pan.) stebėjo team PINK granatsvaidžių komandų judėjimą per naktinio matymo prietaisus ir naikino be didelės grėsmės sau. Kai kurie daliniai iki kelio nr. 10 nuvažiavo net neišlipę iš šarvuočių. Tiesa, pasitaikydavo, kad besiginančių granatsvaidininkams pavykdavo prisėlinti per keliolika metrų, tačiau team GREEN juos sunaikindavo šaulių ginklais.
Sprogdinimui paruošti objektai prieš operaciją buvo didelis team GREEN galvos skausmas, tačiau mūšio metu jie nesuvaidino savo vaidmens. Pasitaikė atvejų, kai objekte sukrauti šimtai kilogramų sprogmenų (artilerijos sviediniai, raketos, sprogmenys) tiesiog buvo prastai paruošti sprogdinimui, ar jų nedetonuodavo, nebuvo dengiami ugnimi (snaiperiai, minosvaidžiai) ir team GREEN tiesiog perimdavo įspūdingus arsenalus.
Skaitant atsiminimus ir stebint dokumentinius kadrus susidaro įspūdis, kad team PINK vykdė pasyvią objekto gynybą, nedengė jo iš kitų pozicijų. Patyrę nuostolių, team GREEN palikdavo pastatą, ir gatvė tapdavo jiems sąlyginai saugia vieta persigrupuoti, priimti reikiamus sprendimus.
Sėkmingu galima įvardinti team PINK veiksmus targetinant pažeistą team GREEN techniką. Pvz. pažeidus tanką, ekipažo kariai užtikrindavo jo saugumą, o vairuotojas bandydavo išvažiuoti. Pėstininkų trūko, jie kovojo pastatuose ir ne visada galėjo padėti tankistams. Jei technika nevažiuodavo, atvykdavo evakuacinės mašinos ir ją traukdavo. Tuomet team PINK šį pažeidžiamą taikinį atakuodavo. Iš pradžių apšaudydavo šaulių ginklais, granatsvaidžiais, o galų gale uždengdavo minosvaidžiais.
Team GREEN taktika rėmėsi pėstininkų, šarvuotos technikos ir paramos ginklų sąveika. Pradiniame etape labai pagelbėjo UAV. Team GREEN sekė visą judėjimą mieste, tai jiems leido greitai eliminuoti potencialias grėsmes savo užnugariui ir tiekimui. Antai team GREEN bazę apšaudžiusio minosvaidžio komanda buvo sunaikinta būtent UAV pagalba. Jei pėstininkai sutikdavo pasipriešinimą, tuomet atsitraukdavo ir objektą atakuodavo tankai, šarvuočiai, o jei reikia — ir aviacija. Tai veikė tol, kol nepasiekta karščiausia mūšio fazė, kelias nr.10. Tuomet neretai pėstininkams tekdavo suktis patiems iš padėties. Susitelkdavo prie objekto, per aukštas sienas mesdavo granatas į kiemą, jei turėdavo galimybę — sprogdindavo objektą savo jėgomis. Neretai tekdavo kautis vyras prieš vyrą ir čia pagelbėdavo artimos kovos įgūdžiai, peiliai ir bet kas pasitaikydavo po ranka.
Dideliu galvos skausmu team GREEN tapo mirtininkų namai. Jei pačiai operacijai jie turėjo nedaug įtakos (puolimo sustabdyti negalėjo), tai sekino puolančiųjų jėgas ir vertė patirti nuostolius. Pasitaikydavo atvejų, kai name pašauti pora karių vertė vadus sukti galvas, kaip iš ten juos ištraukti ir sunaikinti vieną ar du mirtininkus. Pastarieji, užėmę geras pozicijas, tiesiog laukė, kol svetainėje ar koridoriuje pasirodys team GREEN kariai ir vėl ką nors sužeisdavo ar nukaudavo. Naudoti granatas, ar tuo labiau tankų ugnį, buvo neįmanoma, nes taip galima buvo pakenkti pastate sužeistiems saviems kariams. Anksčiau ar vėliau team GREEN rasdavo sprendimą (objekto apėjimas, nedidelis sprogmuo ar sienos išvertimas technikos pagalba) ir judėdavo toliau.
Tiesa, per dienos kautynes team GREEN tiek išvargdavo, kad mažai dėmesio kreipdavo į saugumą poilsio metu. Neretai naktį niekas nevykdė sargybos, ir team PINK kariai įsiverždavo į objektą. Tiesa, neteko aptikti, kad būtų tiesiogiai pasinaudota tokia padėtimi. Antai vienu atveju team PINK karys tiesiog įbėgo į namą, kuriame miegojo team GREEN, ir greitai pasislėpė. Kariai turėjo nemažai paprakaituoti, kol jį rado, tad situacija baigėsi sėkmingiau nei galėjo baigtis.
Neretai iššūkiu tapdavo bandymai apeiti team PINK poziciją ar atsitraukti, nes besiginantieji pietinėje kelio nr. 10 pusėje efektyviau patys apeidavo team GREEN pozicijas (pvz. dėl besiginančiųjų padegtų padangų skleidžiamų tirštų juodų dūmų ir chaoso mūšio lauke, UAV nebebuvo tokie efektyvūs, kaip prieš operaciją, gal pietinėje dalyje buvo geriau paruošta infrastruktūra, t.y. tuneliai). Tekdavo sprogdinti sienas ir taip pereidinėti iš pastato į pastatą. Deja, ne visi Armijos kariai buvo apmokyti naudotis sprogmenimis, todėl neretai teko pasikliauti jūrų pėstininkų sprogdintojais.
Taktinė pamoka:
· Bet net ir nesant galimybių diktuoti mūšio ritmą galima priešui padaryti rimtesnių bėdų, nei buvo Faludžoje. Pirmiausia — plano išpildymas. Neužtenka užminuoti pastato ar sankryžos, įsitvirtinti objekte ir kaip pelėm laukti, kol priešas įeis vidun. Objektą BŪTINA stebėti ir dengti ugnimi. Nedengiamas sprogdinimui paruoštas objektas yra pavojinga treniruotė priešui — ne daugiau. Nedetonavimo atveju, ar priešui pastebėjus užminavimą, ar bandant persigrupuoti šalia objekto — jis turi gauti ugnies. Minosvaidžio koreguotojas, taiklusis šaulys ar karių grandis puikiai galėtų vykdyti šias funkcijas.
· Negalime užmiršti, kad priešas turi geras stebėjimo galimybes. Tenka neretai matyti viešoje erdvėje, kaip ginklo broliai ir seserys pratybų metu pozicijas pasirenka prie langų ar ant stogo. Turime suprasti, kad tai yra tiesiausias kelias į mirtį. Dieną ar naktį priešas turės galimybes per UAV ir kitas priemones stebėti judėjimą mieste, ir tokios pozicijos tikrai bus identifikuotos ir sunaikintos. Vengimas įsirenginėti pozicijas ant stogo, šaudymas iš kambarių gilumos, skylių šaudymui sienose pasidarymas, saugūs priartėjimo ir atsitraukimo keliai — visa tai yra bazinės žinios, bet jas reikia tobulinti ir neužsižaisti airsofto žaidimėlių.
· Artimos kovos įgūdžiai (CQB, durtuvų mūšis, hand-to-hand, kova peiliais) tokiame mūšyje užima svarbią vietą. Turime to mokyti karius, mąstydami ne apie sterilų vieno objekto puolimą, bet plataus masto operacijas mieste, kur kulka ar sviedinys gali atskristi iš bet kurio kampo.
· Turime turėti maksimalų įmanomą sprogdinimo darbus vykdyti paruoštų karių skaičių. Išmokyti kiekvieną gal ir nebūtina, tačiau padalinyje (pvz. grandyje) turi būti bent vienas karys gebantis sprogdinti. Inžinierių visur neprisišauksi, o gynybą įsirenginėti reikės. Tad mažiausio vieneto gebėjimas autonomiškai užminuoti objektą, atlikti greitą netikėto priešo maršruto minavimą, sprogdinti sienas ir taip leisti lengviau judėti — gyvybiškai svarbi funkcija.
· Išgyvenimas mieste yra taip pat labai svarbus klausimas. Sudaužytame mieste karys ir jų grupė turi būti pasirengę susišildyti, pasigaminti maisto, užtikrinti mediciną, pasirūpinti sužeistaisiais it t.t. autonomiškai, kur nebus jokių galimybių rašyti tiekimo paraiškas, priimti logistinius konvojus ir pan. Jei tai ir turėsime, bus žymiai lengviau, nes jau mokėsime apsieiti ir be sklandžios tiekimo grandinės.
