Sveiki, bičiulės ir bičiuliai. Jūsų dėmesiui — žadėtas interviu su nešaunamųjų ginlų ekspertu Dariumi Sutkumi.
„Kuo nedažnose išvykose į gamtą turistinis peilis už 100+ € bus pranašesnis už peilį iki 15€? Jeigu ergonomika tenkina, o ilgalaikio dilimo savybės nėra svarbios. Ir panašus: Ar yra panašios kainos/kokybės/ergonomikos santykio peilių, kaip Mora Low End serija?“
– Iš principo — nė kiek. Darbinis peilis turėtų būti toks, kad jį pametus nebūtų labai gaila. Daug kainuojančio peilio įsigijimą apsprendžia keli dalykai: pinigų kiekis, dominavimas (noras pademonstruoti savo statusą ar patenkinti ego) ir grynai specifiniai poreikiai: pavyzdžiui, kolekcionavimas. Arba labai profesionalus požiūris į savo darbą ar užsiėmimą be jokio noro pasididžiuoti. Paskutinė brangesnių peilių vartotojų kategorija pati rečiausia.
„Kariai dažniausiai turi du peilių variantus — atlenkiamą (dažniausiai naudojamas kariškoje buityje) ir “kovinį”, kokį nors ilga geležte variantą. Apie pastarojo panaudojimą šiuolaikiniame mūšyje girdėti neteko. Ką mano apie tai peilių ekspertas?“
– Peilis ilga geležte — pirmiausia įrankis, nepamainomas stovyklos buityje ar pritaikomas lauko darbams. Be jo būtų sunku. Kita vertus, nors kariui šansų panaudoti peilį kaip ginklą yra kad ir nedaug, vis tiek verta jį turėti. Gesintuvas automobilio bagažinėje juk irgi voliojasi metų metais lyg ir “be naudos”…
„Kova peiliais, durtuvų kautynės — kiek ji aktuali šiais laikais? Įdomu būtų ir apie psichologinę pusę, ir apie praktinę mūšyje.“
– Nauda dviguba. Duosiu pavyzdį. Mūsų SOP kariai yra supažindinami su peilio panaudojimo principais: kaip jis laikomas, kaip duria, kaip pjauna. Tikimybė, kad jie patys vartos peilį kovinėje operacijoje nėra didelė. Tačiau žmogus praktiškai bus susipažinęs su peilio galimybėmis ir žinos, kad į peilininką reikia žiūrėti rimtai, net jei esi ginkluotas šaunamuoju ginklu.
Kalbant apie durtuvų kautynes, dėl įsigalėjusio politkorektiškumo jos buvo vertinamos kaip “nehumaniškas dalykas”, tačiau II Persų įlankos karo metu britų kariai vėl pradėjo dėtis durtuvus prieš mūšį.
Vertinant artimos kovos užsiėmimus: jie duoda kai kurių savybių, kurių neišugdo šaudymas: gebėjimą dirbti trumpais atstumais, priimti greitus sprendimus ir nesitraukti grėsmės akivaizdoje. Šios savybės praverčia ir ginkluotam šaunamuoju ginklu — pvz., CQB. Minusas — peilio panaudojimo mokymas yra problematiškas tiek metodiškai, tiek iš etinės ir teisinės pusės. Ir taip buvo visada! Britų komandosai praėjo kryžiaus kelius, kad į kovinio rengimo programą įtrauktų artimą kovą su peiliu. Biurokratai ilgą laiką buvo vienos nuomonės: boksas? Boksuokitės iki pamėlynavimo, o badyti artimą savo peiliu — nedžentelmeniška. 🙂
Beje, durtuvų kovos rengimo metodinė bazė šiuo atveju aiškesnė, tačiau patys kariai ar paramilitaristai dažniausiai nesupranta durtuvų kaip ginklo naudos.
„Kokį peili galima naudoti, nepažeidžiant LR įstatymų, ir kaip taisyklingai turi jį laikyti, visada norėdamas jį turėti su savimi? Arba panašus: Ar mano Ka-Baras su dėklu leidžiamas turėti, pvz., kuprinėje, su kuria vaikštai visą parą ir turi reikalingus daiktus?“
– Taip, Ka-Barą galima nešiotis be apribojimų, ne tik kuprinėje, bet netgi prie savęs. Lietuvoje galima turėti ir nešiotis daugelį peilių: lenktinių, medžioklinių, išgyvenimo ir t.t. Egzotika, kaip kerambitai, kukriai ir mačetės taip pat nedraudžiami. Siūlyčiau tik du dalykus:
- Rasti peiliui tokią vietą, kad jis tikrai nebūtų pamestas/pavogtas; ir
- Per daug atvirai jo nedemonstruoti, pritraukiant nereikalingą aplinkinių dėmesį, jei tam nėra būtino poreikio.
Civilinėje apyvartoje šiuo metu draudžiami tik peiliai su automatiškai iššokančia ar atsilenkiančia geležte. Be to, tokie peiliai turi atitikti bent vieną kriterijų:
– Iššokanti ar atsilenkianti geležtė yra ilgesnė kaip 8,5 cm;
– Geležtė per vidurį yra siauresnė kaip 14 proc. jos ilgio;
– Geležtė yra paaštrinta iš abiejų pusių.
Kai kurie kiti kertantys-duriantys ginklai, kaip antai: kardai, kalavijai, durklai, stiletai, durtuvai, špagos, svaidomieji peiliai priskiriami D kategorijos ginklams. D kategorijos ginklų negalima nešiotis (tačiau leidžiama transportuoti krepšiuose ir dėkluose).
„O kaip ten yra su gyvsidabriniais špysnazo peiliais, kur visada priekiu sminga? Ir apie griovelius kraujo nubėgimui, ir kokiu peiliu vinis kapoti geriausia, irgi gerai būtų sužinot 🙂“
– Kadangi klausimus uždavusį žmogų pažįstu, tai atsakysiu jam, kai susitiksim 🙂 O dėl aiškumo — žmogus sąmoningai išvardijo visus klasikinius marazmus ir nesektinus pavyzdžius 🙂
„Kadangi kova peiliais dažniausiai yra nebereikalinga (gal efektyviau naudoti ylas kovai), tai koks peilio tipas yra pats praktiškiausias didžiausioje imtyje situacijų, ir kodėl tai yra Leatherman multitool tipo peilis?“
– Teiginį dėl ylų suprantu dvejopai:
- Arba turima omenyje, kad dabar, kai paplito kūno apsaugos, peilis tapo neefektyvus,
- Arba tokios grėsmės būti užpultam išvis neliko.
Arba abu variantai kartu.
Deja, taip nėra. Įvairių neramumų ar “pilkuoju”periodu, kai dar ne karas, bet jau nebe taika, užpuolimų naudojant nešaunamuosius ginklus stipriai padidėja — paprastai norint atimti iš nusižiūrėtos aukos šaunamąjį ginklą. Patruliuojantiems mieste kariams ši mintis turėtų degti it raudona lemputė. Tuo labiau, kad nėra tokios kūno apsaugos, kuri garantuotai apsaugotų nuo netikėto tikslingo užpuolimo peiliu.
Beje, nereikia nei ypatingos padėties, štai taiki statistika: Lietuvoje 95 proc. nužudymų ir sužalojimų padaroma naudojant virtuvinius peilius, dar 4 proc. — naudojant kirvius, šakes ir kitokius ūkinius padargus, likęs 1 proc. — naudojant šaunamuosius ginklus ir įvairias kitas priemones.
Kalbant apie “universaliausio peilio” paieškas — tai panašu į Šventojo Gralio paieškas. Universalių dalykų nėra. Mieste tinka viena, žygyje — kita. Yra tokia šv. trejybė: multitool’as, kasdienio nešiojimo (vadinamasis EDC) lenktinukas ir klasikinis lauko peilis, geriausia — su pilna įkote (vad. full tang). Kasdieniniame gyvenime pakanka pirmo ir/arba antro, į rimtą išvyką geriau imti visus tris.
„Ar dideli (Ka-Bar BK-7) peiliai vis dar turi nišą, kurią idealiai užpildo (nėra efektyvesnės pakaitos) ar tai tiesiog užsilikusios reklikvijos, kaip labiau žaislai dideliems vyrams?“
– Niša gali būti praktinė, o gali būti, pvz., kultūrinė. Šiuo atveju dideli peiliai, kilę iš Bowie knife, yra amerikiečių kultūrinis paveldas, kurio jie kažin ar atsisakys. Bet šiaip ten, kur reikės kurį laiką veikti autonomiškai, masyvesnis peilis turėtų būti — jis gali atstoti daugelį įrankių, nes, tarkim, su lenktinuku šakų nepakaposi ar nepanaudosi jo kaip primityvaus sverto.
„Ar vis dar egzistuoja realūs objektyvūs pliusai, kodėl reiktų pirkti rūdijančio plieno peilį darbui namie/ iškyloms/ tarnybai ? Vienintelis pliusas, kurį sugalvoju, tai natūrali patina, kuri padarys peilį matinį, o DLC coutingas nuo nerūdeikos gali nusitrinti ir sukompromituoti taktinėje situacijoje.“
– Nėra tokios taktinės situacijos, dėl kurios reikėtų maskuoti peilio geležtę. Matinė ar net kamufliažinė geležtė — tai marketingas. Paprastai peilis yra makštyse, o jei jau jis ne makštyse, tai jo jau ir slėpti nėra ko 🙂 Jau britų komandosai WW2 metu pastebėjo, kad niekas taip nedemoralizuoja priešo, kaip aštrios smailios geležtės blizgesys. Rūdijančio plieno peilių atsisakyti neverta. Tiesiog juos reikia prižiūrėti. Žmonės taip gyveno tūkstančius metų 🙂
„Kaip prižiūrėti peilius tarnybos metu lauko sąlygomis, jei žinoma, kad po ranka nėra galąstuvo? Koks geriausias nešiojamas galąstuvas?“
– Neakcentuoju “geriausio” gamintojo. Įsigijot “Lansky”? Puiku! Šitas nepatinka, patinka kitas? Ne bėda — pasiūla parduotuvėse yra. Galit naudotis nors ir iš senelio paveldėtu “washita” galąstuvu.
Svarbiau kas kita — kokybiškai aštrinti ašmenis labiau svarbu ne “su kuo”, o “kaip”. Galandinimas yra atskira labai specifinė specializacija: išlaikyti kampą, dirbti su keliais skirtingo smulkumo abrazyvais ir t.t.. Kuo kiečiau užgrūdinta geležtė, tuo procesas sudėtingesnis. Nuo čia galima plėstis: kaip žinia, daugeliui imponuoja labai kieto plieno peiliai, ir neturint specialios įrangos, lauko sąlygomis juos bus sunku pagaląsti. Tuo tarpu ne taip kietai užgrūdintą peilį (pvz., Glock) bus galima nesunkiai paaštrinti į bet kokį abrazyvą. Tam tiks akmuo, plyta, keramikos šukė (apie greitą peilio pagalandinimą į keraminio puodelio dugną turbūt daugelis žino), galutiniam etapui — odinis diržas. Beje, yra ir kitų svarbių dalykų: lauko sąlygomis peilį reikėtų dažniau valyti, tepti (jis gali pradėti rūdyti netgi nuo oro drėgmės ir susikondensavusios ant geležtės rasos). Ir dar: nekiškite peilio į verdantį vandenį! Nuo to jis, aišku, neištirps, bet ašmenims dėl to — nieko gero.
„Žurnale “Karys” skaičiau, jog jokios savybės nedaro peilio koviniu: nei vadinamas griovelis kraujui nutekėti, nei dantukai, nei geležtės ilgis (nes tuomet ir ilgi virtuviniai “šefo” peiliai yra koviniai? 😀). Peilis, manau, yra paprastas įrankis, kurį galima panaudoti įvairiomis paskirtimis bei pagal išmanumą: kuo universaliau. Laukiu jūsų atsakymų, nuomonės, gal yra pritariančių, ar prieštaravimų?“
– Aš minėtąjį straipsnį ir rašiau, taigi būtų sunku su savim nesutikti 🙂
