Savo atsakymais šioje temoje nepretenduoju į absoliučią tiesą ir čia pateikiu tik savo subjektyvią nuomonę.
Pradėti reikėtų nuo to, kad gražiai skambanti sąvoka „Sprogdinimo menas“ arba paprasčiausi sprogdinimo darbai / sprogdinimai (angl. demolitions) pas mus dažnai naudojami labai plačia apimtimi, kas nėra visiškai tikslu. Po šiuo pavadinimu yra paslėpti įvairūs Karo inžinerijos užduotyse pasislėpę elementai, nors realybėje sprogdinimas yra tik kontrmobilumą remianti užduotis.
Tuo pačiu būtina žinoti tai, kad visi LK kariniai vienetai vykdo tik bendrąsias išgyvenamumo užduotis — maskavimą, pozicijų įrengimą, padalinių apsaugą ir kt. — bei papildomai apmokyti kariai atlieka apsauginių kliūčių įrengimą.
Specializuotas užduotis, kurios reikalauja specialių žinių, gebėjimų bei techninių priemonių vykdo inžineriniai padaliniai (šiuo atveju Lietuvoje — JVIB). Pagrindiniais inžinerinių padalinių uždaviniais įvardinami keturi stulpai: mobilumas, kontrmobilumas, išgyvenamumas ir bendroji inžinerija. O čia jau ir sutelpa visa Karo inžinerijos įvairovė (tikrai nevardinsiu visos), pradedant išminavimu, užtvarų įveikimu ir t.t. (mobilumas), užtvarų įrengimų, sprogdinimu (kontrmobilumas) ir baigiant stovyklaviečių įrengimu ar kelių tvarkymu (bendroji inžinerija).
Suprantu, kad pavadinimų naudojimo įpročiai nepasikeis, bet tik norėjau, kad būtų šiek tiek aiškiau su „sprogdinimo“ sąvoka.
Kodėl pratybose šauniai bėgiojama „judu-dengi“ imituojant kovas su visokiais ginklais, priešais, technika, bet apsieinama, be ko realiai neapsieitume, be pėstininkų minų? Spėju, pirmam kariui suplyšus į gabalus, skyriaus vikrumas dingtų — kas tada?
Pratybų scenarijus kuria pratybų vadovas. Niekas netrukdo pratybų metu sukurti ir pateikti kuo įvairesnio sudėtingumo situacijų. Skyriaus karių reakcija „pirmam kariui suplyšus į gabalus“ ir būtų atsakymas „kas tada“. Išbandykite.
Mokytis reakcijos į priešpėstinės minas būtina, nepaisant to, kad LK dažnai ši tema ignoruojama ir slepiamasi už 2003 metais pasirašytos Otavos konvencijos.
Priminsiu, kad Otavos konvencija (APLC), kuri įsigaliojo 1999 metų kovo 1 dieną, draudžia naudoti ir gaminti priešpėstines minas, kaupti jų atsargas arba jas perduoti. Šį dokumentą ratifikavo 156 šalys, tačiau jo nepasirašė kai kurios didžiosios valstybės, tarp jų JAV, Rusija, Kinija ir Indija.
Visos priešpėstinių minų atsargos Lietuvos teritorijoje buvo panaikintos 2004 metais, o minų tranzitas yra leidžiamas tik sunaikinimo tikslais.
Tačiau tai nereiškia, kad priešpėstinių minų nenaudos mūsų menamas priešas ir nereikia mokytis veikti prieš jas.
Ar yra technologijų neutralizuoti sprogmenis cheminiu būdu, dujomis, reagentais, aerozoliais, lazeriu, na, kažkuo pigiai pigiai? Kad tai padaryti distanciniu būdu išvengiant detonavimo vietoje ir tokiu būdu suardant sprogstamą medžiagą, kad išvengti sprogimo pavojaus?
Taip, tokių technologijų yra. Plačiau kiekvieną technologiją aprašyti čia nėra sąlygų. Pažymėsiu tik, kad ir mūsų kariuomenės EOD / IED specialistai naudoja įvairias priemones.
Taktinio sprogdinimo panauda atrodo apsiriboja gynybine funkcija, kai atsitraukiant naikinama infrastruktūra bei darbu pasalose / už priešo linijos. Kokios dar galimos panaudos? Ar tai galima kažkaip naudoti aktyvioje kovoje? Nes atrodo sudėtingai, reikalauja laiko, planavimo ir pasiruošimo.
Puolimo operacijose inžinerinė parama yra tikrai vykdoma. Kaip minėta įvade, tai inžinerijos padalinių užduotis — mobilumo užtikrinimas. Veikiant ne inžineriniam padaliniui, galimybių paremti puolimą nėra daug vien dėl pakankamo priemonių ir pajėgumų neturėjimo. Į komentaruose išsakytas mintis dėl galimo užtvarų įveikimo, pralaužimo (angl. breaching) ir t. t. noriu paklausti, o kiek savo padalinyje turite (nešatės kovinės užduoties metu) priemonių šiai užtvarų įveikimo / pralaužimo užduočiai įvykdyti. Ar esate įsitikinęs, kad Jūsų padalinys tikrai turi šią akimirką pakankamai reikalingų sprogdinimo medžiagų ir priemonių, kad galėtumėte veikti čia ir dabar? Todėl, veikiant ne inžinerinio padalinio sudėtyje, labiau tikiu veikla pasalose, priešo trikdymu, blokavimu, infrastruktūros naikinimu (tuo pačiu panaudojant ir įvairias pagalbines, savadarbes ir kt. priemones).
Ekstremaliausia situacija iškvietime? Arba — komiškiausia? Ačiū!
Dažnas iškvietimas padovanoja keistų situacijų. Gaila, kad ekstremalių situacijų yra žymiai daugiau negu komiškų. Gal vertėtų pradėti nuo linksmesnių. Vienas iš mano kolegų visuomet nešiojosi su savimi Naująjį Testamentą ir įvairioms situacijoms mėgo pritaikyti citatas. Niekada nepamiršiu iškvietimo kažkuriame rajone, į kurį atvykus vietos gyventojas, parodęs sprogmens vietą savo lauke, liko su mumis. Taigi, padedame sprogmenį į duobę ir užkasinėjame. Tuo metu kolega pradeda pasakoti apie ugnies drakonus, atlėksiančius iš dangaus ir nubausiančius mus už nuodėmes. Pasiruošiame sprogdinimui, pakeliame akis — vietos gyventojo nebėra. Apsidairome sunerimę ir matome kaip bėga jis neatsisukdamas per laukus kuo toliau. Gal ir teisingai, aš irgi bėgčiau kuo toliau nuo tokių bepročių (jeigu galėčiau).
Ekstremalios situacijos dažniausiai kyla dėl klaidų. Kažkurio komandos nario neatsargumas gali pražudyti ir kitus. Pavyzdžiui, iškvietimas, dirba dviejų narių grupė. Vienas karys lieka inicijuoti sprogmens, kitas — traukiasi užimti saugią vietą. Nuaidi sprogimas ir skeveldros lekia virš galvos beatsitraukinėjančiam kariui. Pasirodo, pirmasis karys pagalvojo, kad kolega jau pasislėpė, neįsitikino tuo ir inicijavo sprogimą.
Deja, tokių atvejų yra ne vienas. Dirbant su sprogmenimis labai svarbu yra pasitikėjimas savo komanda. Todėl ir tarp komentarų, matydamas pažįstamas pavardes ir juokelius apie juos, norėčiau paklausti — o Jūs tikrai pasiruošę dirbti kartu esant ekstremaliai situacijai? Kaip kovosite su priešu, jeigu šalia, komandoje, bus žmogus, kuris jau dabar, esant taikos sąlygoms, nesaugo Jūsų?
Ar buvę kokių bjauresnių incidentų su nepilnamečiais? Koks geriausias atgrasymas nuo petardų, be delno sausgyslių nuotraukų?
Asmeniškai man incidentų su nepilnamečiais nepasitaikė. Daugiau problemų yra su vidutinio amžiaus vyrukais. Kiekvienam kaime ar mažesniame miestelyje, kuriame teko dirbti, būtinai atsirasdavo vietinis „išminuotojas“, kuris norėdavo pademonstruoti savo „kvalifikaciją“. Iš čia ir kildavo didžiausios problemos.
Geriausias atgrasymas nuo petardų yra visuomenės švietimas, įskaitant ir ne visai gražias nuotraukas.
Kaip vertinate nuomonę, kad eiliniams kariams negalima suteikti bazinių sprogdinimo / elgesio su sprogmenimis žinių, neva jie gali kelti problemų civiliniame gyvenime?
Neigiamai. Kadangi teko dalyvauti seminaruose bei diskusijose šiuo klausimu ir žinau, kas ir kokios organizacijos labiausiai prieštarauja tokių bazinių žinių suteikimui. Pasikartosiu, į tokius draudimus ir išvedžiojimus, pritempiant prie nusiklastamos veiklos, žvelgiu labai neigiamai. Tuo pačiu visiems besidominantiems šia tema siūlau tyrinėjimo užduotį. Kadangi su sprogdinimo mokymu esu susijęs jau tikrai nemažai metų, tai galiu patvirtinti, kad LK vienokia ar kitokia forma bazinės sprogdinimo žinios buvo suteiktos tikrai dideliam eilinių karių skaičiui. O dabar pagalvokite, kiek Jūs esate girdėję atvejų, kad tai sukėlė kažkokių problemų civiliniame gyvenime?
Koks sąnaudų (medžiagų) ir efektyvumo santykis ISU naudojant prieš šarvuotą techniką?
Šioje temoje tikrai esame efektyvumo didinimo kelyje. Blogai, kad nėra daug praktinių pratybų, o tuo pačiu ir galimybių greičiau pasiekti pakenčiamą rezultatą. Liūdniausia, kad nėra didesnio palaikymo iš „aukštesnių sluoksnių“, siekiant šią užduotį kuo labiau priartinti prie realių sąlygų, pvz., šūvio į judantį taikinį ir kt.
Koks mažiausias padalinys, kuriame turėtų būti sprogdintojas?
Mano nuomone skyriaus sudėtyje turi būti 1–2 kariai, turintys bazinių sprogdinimo žinių ir bent 3–4 kartus per metus atliekantys praktines sprogdinimo užduotis. Neturiu patikimų žinių, kaip yra skirtinguose LK padaliniuose (pvz. pėstininkų).
KASP kuopose yra numatyti šauliai — inžinieriai. Kiek jie pajėgūs vykdyti įvairias užduotis, čia jau kitas klausimas. Tačiau esamo praktinių pratybų dienų skaičiaus metų bėgyje tikrai yra per mažai, o ir pačios vykdomos užduotys dažnai yra „atitrūkusios“ nuo realybės. Esu kuo artimesnio kovinėms sąlygoms scenarijaus (su visais taktikos elementais) šalininkas, o ne eilinio atskirų rąstų sprogdinimo.
