Trumpas, bet kartais būtinas kaip staigi pasala tekstas. Jo neplanavome rašyti, o rašome tik dėl to, kad skauda. Tai bus bemaž pirmas (ir tikimės vienintelis) kritiškesnis tekstas apie į laisvę paleistus neatsakingus politikų žodžius. Politikavimas — ne mūsų duona, bet… Kaip žinia, Jo Ekscelencija gerb. G. Nausėda interviu CNN pareiškė, jog Lietuvos užimti per dvi valandas — neįmanoma. Tikrai bravo, rašėme tą patį, kodėl (http://bit.ly/2HwWOuI). Tačiau tai ir būtų likę bravo iki tol, kol buvo pridurta, jog Lietuva be sąjungininkų pagalbos gali atsilaikyti 3 savaites. Dabar šiokioms tokioms audroms nurimus, galim plačiau parašyti, kodėl yra didžiulė klaida taip sakyti.
Žvelgiant retrospektyviai, politikai ne kartą bandė pasisakyti apie karinį Lietuvos apginamumą. Buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė buvo pareiškusi, jog Baltijos šalys turi ruoštis bent tris dienas gintis iki kol ateis NATO pagalba. Buvęs ministras Juozas Olekas per Ukrainos karo įvykius ragino lietuvius ramiai miegoti, esą esame adekvačiai pasirengę (kad ir ką tas reiškia), tačiau kadencijos eigoje pasitaisęs, jog ruoštis ginti Lietuvą reikia tiek, kiek to reikės. Didžiąja dalimi tokia politikų komunikacija dažnai susisietų su gerais norais — nuraminti piliečius ir sąjungininkus, parodyti politiko domėjimąsi gynyba. Bet, kaip visada, lazda turi du galus.
Pirmiausia, reikia suprasti, kodėl taip dažnai akcentuojame NATO paramą. Tiek karinė vadovybė, tiek ir politikai supranta, kad reikia dėti visas įmanomas pastangas, kad karo niekada nebūtų, t.y. investuojame į atgrasymą. Akcentuodami Baltijos šalių „gynybos planų nebuvimą“, „per mažas pajėgas“ ir aibę kitų dalykų, mes tiek oficialiais, tiek neoficialiais kanalais prašome kitų šalių prisidėti prie galimo konflikto išvengimo, kas yra labai teisinga ir reikalinga. Įvairūs JAV gynybos think-tank‘ai (RAND, Atlantic Council ir pan.) darydami simuliacijas ir leisdami ataskaitas apie Baltijos valstybes, su ar be mūsų pagalbos, įteigia JAV įstatymų leidėjams ir sprendimų priėmėjams bėdas „ant lėkštutės“ bei sprendimo būdus, ir tuo puikiai pagelbėja mūsų regionui. Kai šie centrai pareiškia apie pajėgų nepakankamumą ar greitą Rusijos pajėgų uždominavimą, viskas ok, galim nuryti, nes šios žinutės nėra tiesiogiai taikomos mums. NATO pajėgų buvimas užtikrina tiek kariniu, tiek politiniu požiūriu geresnes gynybines ir „atgrasymo“ pozicijas. Tačiau kai tai kalba mūsų politikai ir tai pasklinda plačiai Lietuvoje, nuryti darosi sunkiau. Todėl, jei trumpai:
- Pirma, nei mes, nei karinė vadovybė, nei politikai, nei jų patarėjai nežinome, koks būtų konfliktas. Ruošiamės galimiems scenarijams, tačiau nežinome priešo plano, sumanymo, pajėgų ir kitų gyvybiškai svarbių aplinkybių. Galbūt tai bus Krymo variantas, galbūt tai bus Donbaso variantas, o gal net ir plataus masto karas prieš Vakarus. Visais šias atvejais priešo naudojami resursai yra skirtingi, tad ir mūsų atsakas yra skirtingas. Turbūt sutiksite, kad atsakas į RU SOP, mechanizuotų pėstininkų ir samdinių bataliono dydžio junginį yra vienoks, o į penkių bataliono taktinių grupių įsiveržimą yra kitoks. Taigi, ar turime orakulo gaublį ir žinome, kas mūsų laukia, kad sakytume, jog atsilaikysime 3 savaites, o tada jau kaip Dievas ar NATO duos? Tuo labiau, oponentas nėra tobula robotų kariauna. Krymą užėmė per savaitę, o Donecko oro uosto (keli dideli pastatai) su itin dideliais nuostoliais Rusija nepalaužė 282 dienas. Priešas gaus į ragus ir mūšio ritmą ne visada diktuos jis. Todėl klausimas, ar mes per tris savaites „sugriūtume” kaip valstybė praradę dalį teritorijos? Baikit, nemanau. Ar plataus masto konflikto su NATO atveju Rusijos tankai Klaipėdoje reikš pralaimėjimą? Baikit, nemanau.
- Antra, mes galime kalbėti apie procedūras, kada sąjungininkai būtų pajėgūs atvykti. Tai yra karinė logika — didelės karinės formuotės tiesiog burtų lazdelei mostelėjus neatsiranda už šimtų ar tūkstančių kilometrų. Reikalingas skrupulingas ilgametis rengimasis, kad konflikto atveju sąjungininkų kariniai vienetai būtų parengti veikti operacijos rajone, ten būtų tinkama infrastruktūra juos priimti (mūsų namų darbai, ponios ir ponai), turėtų perdislokavimo priemones (lėktuvai, laivai, etc), ir tinkamas sąlygos. Kitais žodžiais tariant, mes su sąjungininkais turime kažkur sukaustyti priešą, kad atsirastų galimybė atvykti pagalbai. Kaip tai ruošiamės padaryti, jei „po trijų savaičių nebeatsilaikome?” Kitais žodžiais tariant, su sąjungininkų atvykimu Lietuvos pasipriešinimas nesibaigia. Pasipriešinimas tik įgauna platesnį ir galingesnį mastą, jis niekur neišnyksta.
- Trečia, kas yra matyt svarbiausia, tokiomis kalbomis nepagrįstai demotyvuojame tiek ką tik savanoriu atėjusį šauktinį, tiek ir patyrusius ir daug ko mačiusius „profus“. Kyla elementarūs klausimai, ar mes turime resursus tik kelioms savaitėms? Gyvensim kelias savaites, nes po to visus sumaitos? Baigiu bazinį, šauktinio tarnybą, tampu profu, baigiu aibę kursų Tėvynėje ir užsienyje, operuotas kelias, esu pusglušis abiem ausim ir viskas tik dėl niekingų trijų savaičių? Kaip sakė vienas Dainius: „Jūs ką, bl@t, juokaujat?” Kas bus, jeigu Kremlius ras būdą politiškai pakirsti NATO valstybes, po kelių savaičių nustojam kariauti, nes niekas neateina į pagalbą? O ir žinia, jog tie lietuviai parako turi ne daugiau nei trims savaitėms vargu ar motyvuoja pačius sąjungininkus. Kariškiams planuoti rizikingas operacijas už šimtų ar tūkstančių kilometrų teritorijoje, kurioje nėra savų pajėgų, yra itin sunku. Dar sunkiau tokią idėją gali tekti parduoti sąjungininkų politikams. „Kodėl mūsų vaikinai turi kautis už prarastą teritoriją, už kurią patys vietiniai neturi parako kautis ilgiau nei tris savaites?” Kaip atsakytumėt prancūzo, vokiečio ar amerikiečio vietoje?
Ginsimės, kiek to prireiks ir kraują liesime už savo šeimas, draugus ir mūsų piliečius. Ir visiškai nesvarbu, kiek tai truks, ar kelias savaites, kelis mėnesius, kelis metus ar dešimtmečius. Kol būsime gyvi, tol priešas Lietuvoje negalės jaustis saugus. Pagrindinis mūsų ginklas yra motyvacija, pasiryžimas ir įgūdžiai. Kuomet stengsimės dėti visas pastangas, kad būtume pasiruošę, o ne prisidengsime „atgrasymu“ ar pagalbos laukimu, tuomet ir mūsų priešas kitaip skaičiuos verta/neverta šachmatų partiją.
Savo ruoštu galime tik priminti, jog laisvė nėra duotybė ir ją reikia būti pasirengus ginti. O tai daryti lengviausia, kai turi įrankius, žinai kaip ir turi paraką užtaiso motyvacijos. Ruoštis, ruoštis ir dar kartą ruoštis
